2012 m. spalio 21 d., sekmadienis

Paskutinė diena Barselonoje

Išaušo paskutinė mūsų nuostabios kelionės diena. Mūsų džiaugsmui ir  nusivilimui (taip parodoksalu) švietė saulė, kurios mes taip laukėme  visą buvimo Barselonoje laikotarpį. Kiekvienas papusryčiavęs galėjome eiti kur norime savo nuožiūra. Mūsų kompanija pasirinko Barselonos uostą, o tiksliau jachtų prieplauką. Priėję aikštę pamatėme sendaikčių turgelį. Antanas nužingsniavo giminaitei ieškoti dovanos ir grįžo su gan dailiu pakabuku.  Ėjome link krantinės tilto. Ant tilto kas kelis metrus stovėjo tamsiaveidžiai emigrantai -prekeiviai, kurie prekiavo magnetukais ir nuo saulės akiniais. Prekės buvo išdėliotos ant skudurų. Jei La Rambla gatvėje tokie magnetai kainuoja 3eurus tai čia jie parduodami už 1 eurą. Perėję tiltą atsisėdome ant suoliuko. Osvaldas nutarė atsigultiant ant žemės. Mums beplepant pamatėm kaip visi tilto pardavėjai užsimetę ant nugarų  savo prekių rišulius skuodžia tiltu. Matyt kažkas įskundė juos nelegaliai prekiaujant ir jie pabėgo.
  Vėliau vaikščiojome krantine, aš kaip visad daug fotografavau.  Grįžtant į hostelį, užėjome į kavinukę, kurioje mūsų išalkę choro vaikinai  pietavo. 12val. visi turėjo atiduoti savo kambarių raktus ir po 13h ivažiuoti. Grįžusios į savo kambarį pamatėme daugybę lagaminų, kadangi buvom sutarę, kad choristai paliks lagaminus mūsų kambaryje, kuris beje kaip paaiškėjo vienas didžiausių.
  Kiek pailsėjusios , apsižiūrėjusios ar viską pasiemėmė , atsisveikinome su savo 203 kamabriu ir leidomės žemyn. Atvažiavus autobusui, keliavome į oro uostą.
 Oro uoste prasidėjo daiktų dėliojimas. Kadangi daugelių choristų bagažas viršijo leidžiamą svorį teko daiktus perdėti į kolegų, kurie turėjo laisvos vietos lagaminus. Aš to išvengniau. Choristai ilgai negalėjo rasti mūsų terminalo ar jis belaukiant mums pasikeitė aš taip ir nesupratau. Nusileidus žemyn, į pirmą aukštą pamatėme ilgą eilę laukiančią autobuso vežančio iki lėktuvo. Žinoma ji dar labiau pailgėjo. Nes prisijungė kiti keleiviai. Tarp jų buvo ir lietuvių choras iš nedidelio miestelio (neprisimenu pavadinimo), kuris dalyvavo tame chorų festivalyje, kuriame mes norėjome sudalyvauti. Už manęs stovėjo ispanė kalbanti telefonu, grečiausiai su savo vaikinu ir graudžiai verkianti. Ech.. išsiskyrimas, žinau ką tai reiškia.
Patalpoje buvo neįtikėtinai karšta. Suprantama,  juk aš buvau užsidėjus džinsus ir šiltą megztinį, o ant jo dar ir striukę, kadangi žinojau , kad Kaune nevasara, bei į lagaminą vargiai viskas tilptų.  Ilgai laukę, pagaliau sulaukėm autobuso. Į lėktuvą įlipau viena iš paskutiniųjų .J au buvau susitaikius, kad teks sedėti kur nors gale prie nepažįstamų žmonių, bet mano džiaugsmui, mieli kolegos užrezervavo man vietą. Tad sėdėjau kartu su Julia ir Kęstučio (susikurtos pravardės kelionės pradžioje). Aš sėdėjau prie lango tad galėjau dar kartą pažvelgti į Barceloną iš viršaus.
Į Vilniaus oro uostą atvykome vėlai vakare. Į Kauną parvažiavau su choristėm Daiva ir Nijole.

2012 m. spalio 20 d., šeštadienis

Montserato vienuolynas & Koncertas

Ryte išsiruošėme į Montserato vienuolyną. Važiavome siauru, vingiuotu keliuku į kalną. Priešinga eismo juosta važiuojančio transporto beveik nepasitaikė tad gan greitai užkilome į kalną. Išlipę iš autobuso pastebėjome, kad lauke nekaršta ir užsimetė striukas, o aš šiuo klausimu neskubėjau, nes masčiau, ką ir kaip pirmiausia nufotografuoti. Visi ėjome link Montserato vienuolyno, tikėjomės išgirsti nuostabųjų Montserato vienuolyno berniukų chorą. Įėję į vidinį kiemelį atsistojome aplink išpaišytą ant grindų skritulį ir iškėlę į viršų rankas, sėmėmės teigiamos energijos. Turbūt kiti turistai išvydę mūsų apeigas pagalvojo, kas čia per sekta. Kai kurie iš mūsų pradėjo niūniuoti dainą "Silence my soul" ir kilo mintis ją čia padainuoti. Mums neįpusėjus, Raimundas pasakė, kad dabar bazilikoje  vyksta mišios ir galime eiti vidun ir paklausyti choro.  Įėjus vidun, pamatėme kerinčio grožio altorių šviečiantį auksu iš toli ir minę žmonių. Vos man pakėlus fotoaparatą buvo pasakyta nefotografuoti. Uždainavo choras, bet iš balsų buvo aišku, kad ne berniukų, o greičiau jaunuolių ar net vyrų.  Nusprendžiau išeiti iš bažnyčios, nes  nemačiau tikslo stovėti ir klausytis mišių ispaniškai. 
  Jaunimui išėjus patraukėme link funikulieriaus, kuris veža į kalno viršų. Mat norėjome patyti vaizdą iš viršaus. Už bilietą pirmyn-atgal teko suploti 8,15eurų, kai vėliau paaiškėjo jis man būtų kainavęs pigiau, jei būčiau ankščiau pastebėjus, kad studentams taikoma nuolaida. Funikulierius nevažiuoja pagal Aleksoto funikulieriaus sistemą- sulauki bent vieno keleivio ir važiuoji, čia yra nustatytos tam tikros valandos ir minutės, kada funikulierius išvažiuoja. Tad teko palaukti. Per tą laiką priėjo gana daug turistų. Pagaliau galėjome lipti į funikulierių. Labai nustebome, kai mums dar neatsistojus nuo kėdžių ,turistai laukė kol mes pirmi įlipsime į funikulierių, mintyje turėdami, kad "Mes matėme- jūs pirmi atėjote".  Sulipę į funikulierių, kilome itin stačiu kalnu. Prieš tai net susimastėme "Negi važiuosime vos ne 90 laipsnių kampu?" . Bet suprantama, kad viskas suprojektuota taip, kad net nepajauti to statumo.

2012 m. spalio 19 d., penktadienis

Park Güel & Muzikinis fontanas


Antrą dieną mus pasitiko lietingas oras. Pirmąją ekskursijos dalį važinėjome autobusu po Barceloną ir tik trumpam išlipdavome pafotografuoti, o taip norėjau nueiti arčiau vandens. Akies kraštelių žvilgtelėje į pakrantę , dar kartą važiavome žiūrėti Sagrados Familios, nes vakar nevisi choristai prie jos buvo.  Kadangi Raimundas prieš lipant iš autobuso perspėjo, kad tik apeisim ją , mes su Julija nusprendėme, kad nėra tikslo tada ten eiti. Todėl kiek pastovėjusios grynama ore, lipome į autobusą ir laukėme choristų. Visiems susirinkus važiavome į Guel parką.
Stovint prie autobuso mano dėmesį patraukė šie medeliai

2012 m. spalio 18 d., ketvirtadienis

Figueres miestas & La Pedrera

Į Barceloną atvykome naktį. Oro uoste mus pasitiko mūsų gidas ir visos kelionės globėjas Raimundas. Sulaukę visų choristų ėjome link mums užsakyto autobuso. Susidėję lagaminus, keliavome į hostelį "Barcelona". Vos pajudėjus susidūrėme su katalonijos ir ispanijos policija . Nesupratome, kas ten įvyko, bet autobusui teko trumpam sustoti. Neilgai trukus pajudėjome. Atvažiavę į hostelį, kiekvienas gavome po žemėlapį, kad žinotume kaip nusigauti nuo hostelio į centrą ir atgal. Jau kelionės metu, choro prezidentas Antanas paskirstė kas su kuo gyvens, žinoma kiekvieno atsiklausęs ar jį tenkina tas variantas. Taigi beliko tik  gauti raktus.  Mūsų kompanija : Olga, Julija, Virginija ir aš įsikūrėme antrame aukšte. Vaikinai -kambaryje virš mūsų. Ne, mums net tikrinti nereikėjo, kadangi kai kurių kambarių langai išeina į keturkampę lauko erdvę, kuroje sukabinti kondicionieriai. Tad atidares langą gali girdėti ir net matyti ką veikia tavo kaimynas. O Antano ir Osvaldo neįmanoma negirdėti.
  Visos buvom pavargusios tad ėjo miegot. Įlindusi į savo lagaminą pamačiau, kad pamiršau pasiimti pižamą tad teko miegoti su maike .
 Anksti ryte atsikėlę, leidomės žemyn pusryčiauti. Pusryčiai man labai patiko, nes didžiąją dalį sudarė įvairios bandelės, pyragėliai, jogurtai, vaisiai, sultys, kava su pienu- žodžiu viskas ką aš valgau.
Po pusryčių  važiavome į Figueres miestelį, o tiksliau į S.Dali muziejų. Atvykę pirmiausiai aplankėme šalimais esančią bažnyčia, o po to ėjome į muziejų. Muziejus ištiesu įspūdingas savo kontrastingais paveikslais. Neįtikėtina, kad tai vieno žmogaus paveikslai. Originalūs ir jo baldai, skulptūros, aukso dirbiniai.
Muziejų apėjau gan greitai, bet iki sutartos susitikimo valandos dar buvo laiko tad dar kartą perėjau kai kurias sales. Visi rinkomės prie bažnyčios ir kartu ėjome link autobuso, kuris turėjo mus nuvežti į kavinę, kurioje pietavome. Patiekalus buvome jau išsirinkę iki kelionės ir pateikę Raimundui tad atėjos beliko laukti, kada viskas bus atnešta. Ant stalų jau stovėjo bandelės su kuriomis nežinojom ką daryti, kada valgyti tad kol padavėjai neatnešė maisto beveik niekas jų ir nelietė. Buvo atneštas vanduo ir vynas. O netrukus ir patiekalai. Didelė dalis užsisakė katalonietiškas salotas, o desertui  kremą, kurį rekomendavo paragauti Raimundas.