2008 m. rugpjūčio 5 d., antradienis

Albanija: Dienoraščiai

Atvykusi į Italiją, buvau pradėjusi rašyti dienoraščius apie tai ką veikiu kur buvau. Bet iš Albanijos išliko tik keli dienoraščiai. Juos ir pateiksiu.

2008 07 16 
Dieną praleidau vaikščiodama su Joniu paplūdimyje, o vėliau išėjau ir su Ledisa, Sara ir mama. Įamžinome mūsų pasivaikščiojimą fotoaparatu. Daug dėmesio sulaukė mano plaukai. Sara vis kažką praburbėdavo komentatoriams.
Ledisa, Sara ir aš
 2008 07 21
Vakar buvo Ledisos gimtadienis. Įsivaizdavau jį kiek kitaip. Maniau, kad bus padengtas stalas, susirinks šeima ir draugai. Bet mes tiesiog papietavome, o po to valgėm mūsų su mama nupirktą šokoladinį tortą, kurio teko ilgokai paieškoti ir radome ne parduotuvėje, o kavinėje. Gėlių apskritai neradome ne vienoje parduotuvėje.
"Šventinis" stalas ir Dženės tėvai
Ledisa
2008 07 28 
Užvakar buvom nuvažiavę į Durres'ą , ėjome į "Piano bar". Ten stovėjo baltas elektrinis rojalis tad galėjau pasireikšti, sudainavau savo dainą "Be tavęs", publika nenušvilpė, o net paplojo.
 Šiomis dienomis tiek daug valgiau, kad jaučiuosi kaip nėščia. Labai riebus maistas, tiksliau riebiai pagamintas ir beveik kiekvieną dieną valgome tą patį. Pvz. makaronai su varške ir kiaušiniais sumaišyti ir kepti krosnelėje, sriuba pupelių arba paprikų, bet labai ilgai virta (2h) su aliejumi, persūdytos bulvės ar kt. produktai. Išvada- pasiilgau namų maisto.

2008 08 31
 Mama su Joniu išvažiavo pirkti man  dovanos, o aš išėjau pafilmuoti pliažą. Grįžę, 14 15 (Lietuvos laiku 15 15 , mano gimimo laikas) įteikė man balto aukso auskarus ir grandinėlę. Po to dukart ėjome važinėtis vandens motociklais. Vakare važiavome į Durres'e esantį  restoraną švęsti gimtadienio.Ten užsisakėme picą, vyno ir užkandžių tad tortas nebelindo, parsivežėm namo, bet ryte jo nebebuvo. Jaunimas pasistengė.Restorane grojo gyva muzika. Tad belaukiant užsakymo, prisėdau prie elektr. pianino ir sudainavau mėgstamiausią Alicios Keys dainą.  Kai atėjo metas susimokėti sąskaitą, Jonis paprašė, kad mano mama duotų jam pasiskolintus 10eurų, bet ji nebuvo pasiėmusi rankinės. Tada Jonis kreipėsi į Lindą. Ji atsegė savo miniatiūrinį rankinuką, o ten buvo visiškai tuščia. Jonis susinervinęs paklausė jos" Kokio velnio, tu iš vis ėmei tą rankinę?", o ji atsakė" Juk tu pats sakei, kad už viską sumokėsi" . Tad liko paskutinė viltis-draugas, kuris turėjo netoliese kavinę. Jonis išėjo pas jį. Po kokių 20min grįžo, o mes klausiamai žvelgėm į jį "Ar gavai ?". Mūsų džiaugsmui -taip, draugas buvo kavinėje ir paskolino pinigus, tiesa, kiek pasityčiojęs iš šios situacijos ir išsigandusio Jonio. 
  Išėjome pakilios nuotaikos, fantazuodami, kas būtų jei draugo nerastų ir pinigų negautų. Turbūt visą naktį dainuodami dainą "I feel good" plautume lėkštes ir restorano grindis. 
2008 08 03 
Apie 9h išgirdau kaip kažkas už durų šūkauja "Forgali:, ogi atvažiavo Jonio draugas, pasiimti mūsų iš Rojaus kampelio. Mes manėme, kad jis atvažiuos apie 11-12h. Po 1h buvome Jonio namuose. Linda labai apsidžiaugė mus pamačiusi, išbučiavo. Vėliau išgėrėm kavos ir nuėjome eilinį kartą pasivaikščioti prie jūros. 
 Atėjus 19h atvažiavom Olsis , atsisveikinome su visais:Anjeza, Sara, Džene, Ani, Ledisa, tėvu ir kaimynais ir iškeliavome. 
Jonio brolis Fatmir ir tėvas Medin
 Atkeliavę į Malpensos oro uostą, įsikūrėme ramioje vietoje ir laukėme skrydžio dienos.

2008 08 04
Na štai ir pasibaigė mano atostogos. Sėdžiu dabar Malpensos oro uoste ir žiūriu kelionės nuotraukas. 
  Ryte parašė Jonis, sakė, kad šiąnakt nemiegojo. Aš taip pat, nes labai sunku užmigti prie šurmulio ir šviesų. Be to labai nepatogios oro uosto kėdės. 
  Noriu greičiau namo, nes pavargau būti čia.

2008 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis

Albanija: Rojus žemėje arba kelios dienos iki skrydžio namo

Paskutines dienas teko praleisti nuostabiame kampelyje, kažkur 1h nuo Durres'o . Kadangi į Jonio namus turėjo atvykti turistai iš Makedonijos, mums  teko persikraustyti. Bent jau mes su mama manėme, kad apsistosime artimiausiame viešbutyje. Bet mūsų nuostabai, Jonio draugas Olsi, mus ilgai vežė pagrindine Durres plazh gatve, o vėliau pasuko siauru  kalnų  keliuku ir mes jau manėme, kad nebe pasieksime tikslo. Ypač kraupokai pasijautėm, kai Jonis pasakė, bevažiuojant pro apgriuvusį pastatą" Štai čia buvo kalėjimas" Ir tą pačią akimirką mašina sustojo. Ir Jonis tęsė" Čia ir išlipsim" . ;D Bet mūsų laimei važiavome toliau , nors tiesa, ne kartą norėjau  išlipti iš mašinos ir nufotografuoti tuos nuostabius vaizdus.
Ir štai mes pagaliau pasiekėme kelionės tikslą.