2012 m. spalio 21 d., sekmadienis

Paskutinė diena Barselonoje

Išaušo paskutinė mūsų nuostabios kelionės diena. Mūsų džiaugsmui ir  nusivilimui (taip parodoksalu) švietė saulė, kurios mes taip laukėme  visą buvimo Barselonoje laikotarpį. Kiekvienas papusryčiavęs galėjome eiti kur norime savo nuožiūra. Mūsų kompanija pasirinko Barselonos uostą, o tiksliau jachtų prieplauką. Priėję aikštę pamatėme sendaikčių turgelį. Antanas nužingsniavo giminaitei ieškoti dovanos ir grįžo su gan dailiu pakabuku.  Ėjome link krantinės tilto. Ant tilto kas kelis metrus stovėjo tamsiaveidžiai emigrantai -prekeiviai, kurie prekiavo magnetukais ir nuo saulės akiniais. Prekės buvo išdėliotos ant skudurų. Jei La Rambla gatvėje tokie magnetai kainuoja 3eurus tai čia jie parduodami už 1 eurą. Perėję tiltą atsisėdome ant suoliuko. Osvaldas nutarė atsigultiant ant žemės. Mums beplepant pamatėm kaip visi tilto pardavėjai užsimetę ant nugarų  savo prekių rišulius skuodžia tiltu. Matyt kažkas įskundė juos nelegaliai prekiaujant ir jie pabėgo.
  Vėliau vaikščiojome krantine, aš kaip visad daug fotografavau.  Grįžtant į hostelį, užėjome į kavinukę, kurioje mūsų išalkę choro vaikinai  pietavo. 12val. visi turėjo atiduoti savo kambarių raktus ir po 13h ivažiuoti. Grįžusios į savo kambarį pamatėme daugybę lagaminų, kadangi buvom sutarę, kad choristai paliks lagaminus mūsų kambaryje, kuris beje kaip paaiškėjo vienas didžiausių.
  Kiek pailsėjusios , apsižiūrėjusios ar viską pasiemėmė , atsisveikinome su savo 203 kamabriu ir leidomės žemyn. Atvažiavus autobusui, keliavome į oro uostą.
 Oro uoste prasidėjo daiktų dėliojimas. Kadangi daugelių choristų bagažas viršijo leidžiamą svorį teko daiktus perdėti į kolegų, kurie turėjo laisvos vietos lagaminus. Aš to išvengniau. Choristai ilgai negalėjo rasti mūsų terminalo ar jis belaukiant mums pasikeitė aš taip ir nesupratau. Nusileidus žemyn, į pirmą aukštą pamatėme ilgą eilę laukiančią autobuso vežančio iki lėktuvo. Žinoma ji dar labiau pailgėjo. Nes prisijungė kiti keleiviai. Tarp jų buvo ir lietuvių choras iš nedidelio miestelio (neprisimenu pavadinimo), kuris dalyvavo tame chorų festivalyje, kuriame mes norėjome sudalyvauti. Už manęs stovėjo ispanė kalbanti telefonu, grečiausiai su savo vaikinu ir graudžiai verkianti. Ech.. išsiskyrimas, žinau ką tai reiškia.
Patalpoje buvo neįtikėtinai karšta. Suprantama,  juk aš buvau užsidėjus džinsus ir šiltą megztinį, o ant jo dar ir striukę, kadangi žinojau , kad Kaune nevasara, bei į lagaminą vargiai viskas tilptų.  Ilgai laukę, pagaliau sulaukėm autobuso. Į lėktuvą įlipau viena iš paskutiniųjų .J au buvau susitaikius, kad teks sedėti kur nors gale prie nepažįstamų žmonių, bet mano džiaugsmui, mieli kolegos užrezervavo man vietą. Tad sėdėjau kartu su Julia ir Kęstučio (susikurtos pravardės kelionės pradžioje). Aš sėdėjau prie lango tad galėjau dar kartą pažvelgti į Barceloną iš viršaus.
Į Vilniaus oro uostą atvykome vėlai vakare. Į Kauną parvažiavau su choristėm Daiva ir Nijole.

2012 m. spalio 20 d., šeštadienis

Montserato vienuolynas & Koncertas

Ryte išsiruošėme į Montserato vienuolyną. Važiavome siauru, vingiuotu keliuku į kalną. Priešinga eismo juosta važiuojančio transporto beveik nepasitaikė tad gan greitai užkilome į kalną. Išlipę iš autobuso pastebėjome, kad lauke nekaršta ir užsimetė striukas, o aš šiuo klausimu neskubėjau, nes masčiau, ką ir kaip pirmiausia nufotografuoti. Visi ėjome link Montserato vienuolyno, tikėjomės išgirsti nuostabųjų Montserato vienuolyno berniukų chorą. Įėję į vidinį kiemelį atsistojome aplink išpaišytą ant grindų skritulį ir iškėlę į viršų rankas, sėmėmės teigiamos energijos. Turbūt kiti turistai išvydę mūsų apeigas pagalvojo, kas čia per sekta. Kai kurie iš mūsų pradėjo niūniuoti dainą "Silence my soul" ir kilo mintis ją čia padainuoti. Mums neįpusėjus, Raimundas pasakė, kad dabar bazilikoje  vyksta mišios ir galime eiti vidun ir paklausyti choro.  Įėjus vidun, pamatėme kerinčio grožio altorių šviečiantį auksu iš toli ir minę žmonių. Vos man pakėlus fotoaparatą buvo pasakyta nefotografuoti. Uždainavo choras, bet iš balsų buvo aišku, kad ne berniukų, o greičiau jaunuolių ar net vyrų.  Nusprendžiau išeiti iš bažnyčios, nes  nemačiau tikslo stovėti ir klausytis mišių ispaniškai. 
  Jaunimui išėjus patraukėme link funikulieriaus, kuris veža į kalno viršų. Mat norėjome patyti vaizdą iš viršaus. Už bilietą pirmyn-atgal teko suploti 8,15eurų, kai vėliau paaiškėjo jis man būtų kainavęs pigiau, jei būčiau ankščiau pastebėjus, kad studentams taikoma nuolaida. Funikulierius nevažiuoja pagal Aleksoto funikulieriaus sistemą- sulauki bent vieno keleivio ir važiuoji, čia yra nustatytos tam tikros valandos ir minutės, kada funikulierius išvažiuoja. Tad teko palaukti. Per tą laiką priėjo gana daug turistų. Pagaliau galėjome lipti į funikulierių. Labai nustebome, kai mums dar neatsistojus nuo kėdžių ,turistai laukė kol mes pirmi įlipsime į funikulierių, mintyje turėdami, kad "Mes matėme- jūs pirmi atėjote".  Sulipę į funikulierių, kilome itin stačiu kalnu. Prieš tai net susimastėme "Negi važiuosime vos ne 90 laipsnių kampu?" . Bet suprantama, kad viskas suprojektuota taip, kad net nepajauti to statumo.

2012 m. spalio 19 d., penktadienis

Park Güel & Muzikinis fontanas


Antrą dieną mus pasitiko lietingas oras. Pirmąją ekskursijos dalį važinėjome autobusu po Barceloną ir tik trumpam išlipdavome pafotografuoti, o taip norėjau nueiti arčiau vandens. Akies kraštelių žvilgtelėje į pakrantę , dar kartą važiavome žiūrėti Sagrados Familios, nes vakar nevisi choristai prie jos buvo.  Kadangi Raimundas prieš lipant iš autobuso perspėjo, kad tik apeisim ją , mes su Julija nusprendėme, kad nėra tikslo tada ten eiti. Todėl kiek pastovėjusios grynama ore, lipome į autobusą ir laukėme choristų. Visiems susirinkus važiavome į Guel parką.
Stovint prie autobuso mano dėmesį patraukė šie medeliai

2012 m. spalio 18 d., ketvirtadienis

Figueres miestas & La Pedrera

Į Barceloną atvykome naktį. Oro uoste mus pasitiko mūsų gidas ir visos kelionės globėjas Raimundas. Sulaukę visų choristų ėjome link mums užsakyto autobuso. Susidėję lagaminus, keliavome į hostelį "Barcelona". Vos pajudėjus susidūrėme su katalonijos ir ispanijos policija . Nesupratome, kas ten įvyko, bet autobusui teko trumpam sustoti. Neilgai trukus pajudėjome. Atvažiavę į hostelį, kiekvienas gavome po žemėlapį, kad žinotume kaip nusigauti nuo hostelio į centrą ir atgal. Jau kelionės metu, choro prezidentas Antanas paskirstė kas su kuo gyvens, žinoma kiekvieno atsiklausęs ar jį tenkina tas variantas. Taigi beliko tik  gauti raktus.  Mūsų kompanija : Olga, Julija, Virginija ir aš įsikūrėme antrame aukšte. Vaikinai -kambaryje virš mūsų. Ne, mums net tikrinti nereikėjo, kadangi kai kurių kambarių langai išeina į keturkampę lauko erdvę, kuroje sukabinti kondicionieriai. Tad atidares langą gali girdėti ir net matyti ką veikia tavo kaimynas. O Antano ir Osvaldo neįmanoma negirdėti.
  Visos buvom pavargusios tad ėjo miegot. Įlindusi į savo lagaminą pamačiau, kad pamiršau pasiimti pižamą tad teko miegoti su maike .
 Anksti ryte atsikėlę, leidomės žemyn pusryčiauti. Pusryčiai man labai patiko, nes didžiąją dalį sudarė įvairios bandelės, pyragėliai, jogurtai, vaisiai, sultys, kava su pienu- žodžiu viskas ką aš valgau.
Po pusryčių  važiavome į Figueres miestelį, o tiksliau į S.Dali muziejų. Atvykę pirmiausiai aplankėme šalimais esančią bažnyčia, o po to ėjome į muziejų. Muziejus ištiesu įspūdingas savo kontrastingais paveikslais. Neįtikėtina, kad tai vieno žmogaus paveikslai. Originalūs ir jo baldai, skulptūros, aukso dirbiniai.
Muziejų apėjau gan greitai, bet iki sutartos susitikimo valandos dar buvo laiko tad dar kartą perėjau kai kurias sales. Visi rinkomės prie bažnyčios ir kartu ėjome link autobuso, kuris turėjo mus nuvežti į kavinę, kurioje pietavome. Patiekalus buvome jau išsirinkę iki kelionės ir pateikę Raimundui tad atėjos beliko laukti, kada viskas bus atnešta. Ant stalų jau stovėjo bandelės su kuriomis nežinojom ką daryti, kada valgyti tad kol padavėjai neatnešė maisto beveik niekas jų ir nelietė. Buvo atneštas vanduo ir vynas. O netrukus ir patiekalai. Didelė dalis užsisakė katalonietiškas salotas, o desertui  kremą, kurį rekomendavo paragauti Raimundas. 

2012 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

Prisikėlimo bažnyčia & Skrydis namo

Paskutiniąją dieną aplankėme Prisikėlimo bažnyčią . Bilietas kainavo 150 rublių. Atrodytų brangu kaip už pasivaikščiojimą po bažnyčią, bet išaiškėjo, kad reikėjo palaukti 5min ir pasirodė gidė, kuri išsamiai papasakojo apie bažnyčios istoriją, statybas, mozaikas ir pan. dalykus. Tad buvo verta apsilankyti.
Vakare skridome namo per Rygą. Garis Peterburgo oro uoste nusipirko Mojito bonką, kurią iš jo atėmė Latvijos oro uoste, kadangi ne iš ES šalių vežtis rankiniame bagaže alkoholio negalima.

2012 m. rugpjūčio 13 d., pirmadienis

Grand maketas -Rusija & Tiltai

 Važiavome į mokyklą, pakoncertuoti tetai, o po to keliavome žiūrėti į Rusijos grand maketo. Atvažiavę užsukome pirmai į jų valgyklą. Aš kaip visada užsisakiau lietinį ir žinote, būtent ten gaminami skaniausi lietiniai, tikri naminiai lietiniai. Einant koridoriumi  link maketo, per stiklinę užtvarą, galėjome stebėti  kaip dirba jo kūrėjai. Makete pavaizduoti įvairūs Rusijos miestai, jų žinomi statiniai ir objektai . Maketui gyvybės įneša žmogeliukų, gyvūnų figūros, transporto modeliukai, kai kurie jų net juda.
 Grįžę namo ilsėjomės. Visą savaitę būdami Peterburge, į miesto centrą važiuodavome metro, autobusu arba mašina.  Nuolat eidavome į muziejus, galerijas, koncertus ir labai mažai skyrėm laiko pačiam pasivaikščiojimui po miestą. Tad šįvakarą išėjau į miestą viena. Ir labai nustebau sužinojus kaip arti mes gyvenome centro. Oras buvo pasakiškas. Aikštėje prie Ermitažo fotografavosi žmonės.  Pakrantėse vaikščiojo turistai, čia pat sedėjo žvejai ir vienišos sielos stebinčios besileidžiančią saulę.
 Naktį su Gariu išėjome pasigrožėti  tiltais.

2012 m. rugpjūčio 12 d., sekmadienis

Vandens muziejus & Spektaklis "Otelas"

Vandens muziejuje nusprendėme aplankyti istorinę ekspoziciją muziejaus, kuri studentams kainuoja tik 50 rublių ir seansą apie įvairias vandens formas, jo galybę. Pastarasis kainavo gerokai brangiau -120 rublių, jį vedė gidė. Tad pradžioje, įsitaisė ant minkštų pagalvėlių,  prieš didžiulį ekraną, žiūrėjome  trumpą filmą apie vandenį, kuriame atsispindėjo tiek jo nauda, tiek žala. Vėliau buvo aptarinėjami muziejaus eksponatai, vėl rodomi trumpi filmukai. Antroje ekskursijos dalyje galutinai atsijungiau ir mano galva nebepriimė jokios infomarcijos, Tiesiog fotografavau.
 Vėliau ėjome į muziejų, kuriame taip pat atsirinkinėjau, kas man įdomu o kas nelabai. Mano dėmesį patraukė XXa. vandens filtravimo būdai chloru ir ozonu, kadangi 1908m. įsisiautėjo choleros epidemija mieste, tad valdžia griebėsi ekstremalių priemonių.  Vėliau miesto seimo buvo nutarta pastatyti didžiausią Europoje  filtroozono stotį. Muziejuje iškabintos lentelės kaip kiekvienu periodu (1863-1913) kito vandens kainos Peterburge, kokios kainos buvo kituose miestuose.
 Vakare ėjome į spektaklį "Otelas", kuris vyko jaunimo teatre. Prisipažinsiu, pirmoje dalyje galvojau, kaip neužmigti. Kita problema- niekaip negalėjau atgaminti siužeto. Svarbiausia specialiai nusipirkome programėlę, kad paskaityti siužeta,  o joje buvo surašytos tik aktorių ir kitų prisidėjusių prie spektaklio pavardės. Per pertrauką išėjome įkvėpti gryno oro, nes patalpoje nebuvo kuo kvėpuoti. Prieš antrą dalį, į burną įsimečiau kramtomosios gumos, tikėdamasi kad šįkart neužmigsiu. Ir tai suveikė. Visą antrą dalį žiūrėjau labai įdėmiai. Spektaklis man patiko. Otelo šokio epizodas priminė sceną iš rusų filmo "Ne skažu". Mąstau, gal reiktų dažniau užsukti į dramos teatrą.. 

2012 m. rugpjūčio 10 d., penktadienis

Ermitažas

Ketvirtąją dieną Peterburge ilsėjomės nuo muziejų ir galerijų. Ryte nuvažiavome į mokyklą, ten dirba Gario teta. Apsitvarkėme jos klasėje: palaistėm geles, pajungėm vaizdo aparatūrą. Išėję, ėjome į kepyklėlę. Ten užsisakėme krūvą bandelių ir arbatos. Sočiai pavalgę važiavome į koncertą pavadinimu "Džiazas kviečia klasiką", kuris vyko "Dom Kočnevoi". Prieš koncertą, vyko nuobodi ekskursiją, kurios metu, gidė monotonišku balsu pasakojo apie namo istoriją, jos savininkus. Pastatas neitin gerai prižiūrėtas: sienų dažai nutrupėję, parketas taip pat senas. Etc...Atsisędome pačiame priekyje. Koncertų salėje pasirodė mecosopranas Galina Sidorenko ir  pianistas Sergei Forostianyi. Atlikėjai ne pirmos jaunystės. Koncerto metu skambėjo didelė dalis man žinomų  džiazo kūrinių, Ellos Fitzgerald epochos. Ir jie buvo atliekami mano manymu pernelyg dramatiškai, norėjosi skaidraus, švelnaus garso. Todėl manau tą vakarą "klasika neprisikvietė džiazo"..
 Sekančią dieną įkalbėjome Gari važiuoti į Ermitažą. Ir visai nesigailiu, kad važiavau. Įsitikinau, kad praeitą kelionę, nepamačiau nei pusės Ermitažo salių. Ermitaže taip pat vyko faina ispanų  architekto Santiago Calatrava parodą, kurioje buvo išstatyta gausybė jo maketų.
 Kas mane labiausiai nustebino tai, kad turint ISIC kortelę už bilietą į Ermitažą mokėti nereikia, tiesa teko pakloti 200 rublių leidimui fotografuoti, kurio galėjau ir nepirkti, nes turistų tokia gausa, kad nieks netikrina ar turi leidimą ar ne.
 Dabar net susimačiau.. įdomu, kiek iš viso žmonių dirba Ermitaže. Turbūt vien prižiūrėtojų šimtas. Beje prižiūrėtojos labai skirtingos. Pateiksiu pavyzdį. Nuėję į salę, kur pakabintas K.Malėvičiaus "Juodas kvadratas", Garis ir Irina, panoro nusifotografuoti ir mes pradėjome jį analizuoti. Netrukus prie mūsų priėjo stamboka, bet daili moteriškė-prižiūrėtoja, kuri pradėjo pasakoti apie paveikslą, jo idėją ir pan. Tuo tarpu, kai nuėjome į kinų ar japonų salę ir kažko nesupratę pasiteiravome pas prižiūrėtoją tos salės ji mums atkirto, kad ji nežino, kad jos darbas stovėti ir prižiūrėti šią salę ir jai visai nerūpi visos tos keverzonės, toliau pradėjo dėstyti kokius mokslus ji baigus (kažkas susiję su technika) ir mes palinksėję galvomis išėjome. Tai keista, aš kažkodėl buvau įsitikinus, kad žmonės nors truputį yra žingeidūs ir nusimano apie tai ką  saugo.
 Iš Ermitažo išėjome kiek pavargę, bet pakilios nuotaikos. (bent jau aš).
Vakarop važiavome pas Irinos draugę, kuri gyvena atokiau nuo miesto centro. Privažiavus, pamačiau,  ~25 aukštų butus. Pamačius tokius pastatus, visad pagalvoju, o ką daryti jei liftas sugedęs?  Ačiū Dievui, šįkart jis veikė. Draugė, buvo neseniai persikrausčius tad bute vyko remontas. Ką galiu pasakyti, butas palyginus didelis, neblogai įrengtas, bet nenorėčiau tokiame gyventi. Užtenka pažiūrėti pro langą. Vaizdas neįkvepia.

P.Pikaso keramika, Vallauris,1950m. N.P.Leže dovana 1976m.

2012 m. rugpjūčio 9 d., ketvirtadienis

Šiuolaikinio meno galerija-muziejus "Erarta" & Elektrinio transporto muziejus

Prisimenu 9-10 klasėje auklėtoja su dailės-ekonomikos mokytoja nusivedė mūsų klasę  į Kauno meno galeriją. Ten vyko kažkokia šiuolaikinio meno paroda. Man ji neitin patiko, nelabai ir supratau tas keverzones -"tą meną". Tais pačiais metais ėjau į muzikinį festivalį "Iš arti" , kur buvo atliekami šiuolaikiniai kompozitorių kūriniai. Vėlgi, kai kurie jų man patiko, kiti atrodė absurdiški. Ir tik po ilgų metų lankymosi, klausymosi, stebėjimo šiuolaikinio meno aš pradėjau priimti jį kaip normalų reškinį, kuris turi savo idėją, neša kažkokią žinią arba tiesiog emocionaliai tave paveikia.
  "Erarta" galerijoje nebuvo itin keistų, neiprastų paveikslų ar meno instaliacijų, bet ten buvo daug skirtingų dailininkų darbų, kuriuose galėjai įžvelgti tai kas jiems aktualu. Vieni labiau linkę į primitivizmą, kiti- fantastiką, treti-realybę, istoriją.
 Galerijoje taip pat galima buvo išvysti trumpametražius filmus, kuriuose atsispindėjo kai kurių kabančių galerijoje paveikslų idėja, pagrindinė mintis. Vienas tokių buvo Sergėjaus Šnurovo darbas "Marškiniai".Aš net nežinau ar jis yra nutapęs daugiau paveikslų, kadangi jis yra kompozitorius ir dainininkas.  Filme buvo rodomi nupiešti geltoni marškiniai, kurie įvertinti 100$ , bet nupiešus etiketę D&G kaina išaugo iki 1000$ , o prirašius autoriaus pavardę pakilo iki 10,000$.
 Tamsus kambarys su permatomais burbulais gali daugelį  nuvilti (kad į jį įeiti, reikia mokėti papildomai), iš pirmo žvilgsnio tu matai tik iškabintus burbulus, o po jais, veidrodį. Kiek pasivaikščiojęs, bandai tame įžvelgti kažką įdomaus. Asmeniškai man tai buvo lyg nirimas į gilų vandenyną.
 Išėję iš galerijos keliavome į netoliese esantį elektrinio transporto muziejų. Atėję, skelbimų lentoje pamatėme, kad lankytojai  priimami tam tikru laiku ir įleidžiami atėjus gidui.  Turėjome maždaug 30min laisvo laiko, todėl nuėjome iki šalimais esančios kavinės. Grįžę, sulaukėme gidės ir įėjome į muziejų.  Manau, jeigu gidės nebūtų, nė vienam iš mūsų (gal tik išskyrus vyrus) muziejus nepatikų. Bet mums labai pasisekė, nes turėjome nuostabią gidę, kuri nors ir kalbėjo greitakalbe, labai išsamiai ir įdomiai papasakojo apie stovinčius muziejuje tramvajus ir troleibusus. Visą pasakojimo laikotarpį jaučiaus lyg keliaučiau laiko mašina.
 Atėjus vakarui, kartu su Gariu važiavome į teatrą, žiūrėti baleto "Gulbių ežeras". Turint omenyje, kad bilietai į teatrus, koncetus Rusijoje brangūs, o ir  sedėjome gan gerose vietose , bilietas kainavo tik 900rublių. Bet baletas man nepatiko, nors turbūt vasarą galima ir nesitikėti pamatyti gerą koncertą ar spektaklį.  

2012 m. rugpjūčio 7 d., antradienis

Kunstkamera & Pasivaikščiojimas po parką

Į Peterburgą atvykome, kai jau buvo sutemę. Oro uoste mus pasitiko Gario teta, kurios namuose ir apsistojome. Po kelionės buvome pavargę tad atvažiavę ėjome miegoti.
 Sekančią dieną ėjome į šalia namų esantį baseiną paplaukioti. Baseine neplaukiojau nuo septintos klasės. Mokyklos laikais ėjau į baseiną vien dėl stuburo gydymo. Tai visiškai man neteikė  jokio malonumo, nes po baseino su pusiau šlapiais plaukais tekdavo eiti į muzikos mokyklą, o ir plaukti ten niekas nemokino, visada plaukiojau su lentele. O ir įėjus į baseino pastatą, jausdavai stiprų chloro kvapą.  Tad prisiminimai apie baseiną išliko ne kokie. Bet šįkart visai smagiai pasiplaukiojom, tiesa, kiek pavargau.
Kadangi Rusijoje buvome jau šeštą dieną, ėjome užsiregistruoti. Irina, Gario teta, buvo iš anksto susitarus su darbuotoja iš registracijos punkto dėl mūsų vizito tad ilgai ten neužtrukome. Vėliau ėjome papietauti į čeburėkinę "Brynza". Kadangi aš valgiau tik močiutės čeburėkus ir tai tik saldžius, ne su mėsa, todėl užsisakiau salotas. Užkandę ruošėmės pasivaikščioti, bet deja mus užklupo lietus, todėl grįžome prie mašinos. Šeimyna prieš važiuojant namo, nusprendė patikrinti ar gerai pripūstos mašinos padangos tad ~25min laukiau kol jie patikrins, o tada jau grįžome namo.
  Antrąją dieną Peterburge oras nedžiugino. Išsiruošėme į Kunstkamerą. Prisimenu, kai buvome su Saluto choru Peterburge, mūsų jaunuolių grupė svarstė ar eiti, bet taip ir nenuėjome. Iš žmonių pasakojimų buvau susidarius nuomonę, kad ten be užkoncervuotų išsigimusių vaikų nėra ką žiūrėti ir kad pagrindinę muziejaus dalį būtent tai ir sudaro. Todėl tik atėjus į muziejų nustebau tai ką pamačiau. Didžiąją ekspozicijos dalį  sudarė įvairių genčių, tautų rūbai, papuošalai, instrumentai, buitiniai daiktai. Muziejus man neįtikėtinai patiko. Ir keista, kad šiais laikais, kai įvairūs informacijos šaltiniai prienami , tiek suaugę, tiek vaikai įdėmiai apžiūrinėjo anatominių retenybių ir anomalijų salės eksponatus.
 Išėję iš muziejaus pamatėme, kad stipriai lyja. Aš žinoma pradėjau burbėti, kodėl Garis nepasiemė skiečio ar lietpalčio, kadangi pati buvau pasiemus ir būtume galėję eiti, o ne sedėti ir laukti kol baigsis lietus. Kiek pastovėję lauke, grįžome vidun ir nuėjome į kavinę išgerti karštos arbatos. Vaikinas prie arbatos nupirko milžinišką spurgą, padengtą šokoladu (na žinot, kur amerikiečių policininkai ir Homeris mėgsta). Ją suvalgius mano nuotaika pasitaisė, o ir lietus baigėsi, todėl galėjome eiti į miestą. Deja  vėl pradėjo lyti, ir mano zomšiniai mokasinai peršlapo kiaurai. Perbėgę per parką, atsidurėme prie Isakijaus soboro, norėjome užeiti vidun, bet deja tą dieną jis nedirbo. Netrukus išlindo saulė, judėjome toliau. Aplankėme Kazanės soborą, vėliau pavaikščiojome po centrą, nusipirkome bilietus į baletą"Gulbių ežeras", spektaklį "Otelas" ir koncertą "Klasika kviečia džiazą" . Tiesa, eidami pro bilietų kasas, pamatėme  Luko Geniušo koncertinį plakatą.  Netikėta. Užėjome į parduotuvę, kuroje buvo neįprastas ženklas, leidžiantis fotografuoti. Eidami pamatėme iškaba "Šokolado muziejus", apsidžiaugėme radę dar vieną pramogą, bet neilgam. Pasirodo ten buvo tiesiog šokoladinių figūrėlų parduotuvė. Damn.. Prieš važiuojant namo, užsukome į kavinę papietaut.
Pirmoji diena Peterburge
Batai peršlapo kiaurai

2012 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

Izmailovo kremlius

Kadangi praeitą kartą neradome Izmailovo kremliaus, nusprendėme paskutinę dieną Maskvoje skirti pasivaikščiojimui po šią pilaitę. Aš tiksliai nežinojau kas tai per vieta, tiesiog internete pamačiau nuotraukas ir panorau pamatyti. Įėjus vidun, pamatėme, kad žmonių beveik nėra, matyt lankomasi savaitgaliais. Vidinėje kremliaus teritorijoje stovėjo dailūs mediniai pastatai. Apėjus pusę teritorijos, sargybinis pamatęs, kad fotografuoju, paklausė ar turiu leidimą, atsakiau, kad ne, bet greitai išsiaiškinom, kad galiu jį įsigyti Degtinės muziejuje. Nuėjus ten, teko kelias minutes pastovėti ir palaukti kol kas nors ateis ir aptarnuas mus. Sulaukę sumokėjom 70 rublių  ir grįžome laukan. Nepraėjo ir 10 minučių, kai prie manęs priėjo kitas apsauginis, pasakęs, kad čia negalima fotografuoti, man atsakius, kad turiu leidimą jis pradėjo gilintis kur įsigjau ir gal teikčiausi jį parodyti, ką aš suprantama ir padariau. Pamatęs leidimą,  patenkintas nuėjo savais keliais. Apėję ratą aplink kremlių, ėjome link išėjimo per turgelį, kuriame išskyrus prekeivius ir mus daugiau nieko ir nebuvo.
 Iš Izmaliovo kremliaus pasukome į parką, kuriame jau lankėmės, tačiau šįkart pamatėme kitą parko dalį, civilizuotesnę. Man ypač patiko alėja, kurioje stuksojo aukšti didingi medžiai. Ilgai vaikščioję galiausiai priėjome savo namų gatvę, tiesą šįkart išlindome gerokai toliau namų, bet šiaip ar taip nebereikėjo važiuoti nei metro, nei troleibusu.  

2012 m. rugpjūčio 5 d., sekmadienis

Politechnikos muziejus & Moscow city

Ryte išvažiavome į Kremlių. Prie Kremliaus buvome ~13val, norėjome eiti į "Oružeinaja palata",  bet pažiūrėjome, kad artimiausias seansas  14:30. Tada nusprendėme eiti į Almazų fondą.   Kasose pasakė, kad bilietus galime įsigyti prie įėjimo tad ėjome link jo. Atėję sužinojome, kad  dabar pietų pertrauka ir Almazų fondas dirbs nuo 14val. Na ir nepasisekė. Nutarėme eiti į Politechnikos muziejų. Maskvos gyventojai ypatingi žmonės, paklausus kaip rasti vieną ar kitą objektą,  jie niekada nesugebės tau pasakyti kuria kyrptimi eiti, nes tikrų maskviečių su kiekviena diena vis mažiau, miestą užėmė aplinkinių miestų ir šalių gyventojai.  O gal tai visgi ne vienos  Maskvos, o visų sostinių problema?
  Keliskart perėję  "Novaja ploščad'" gatvę  (nors moteriška intuicija sakė, kad reikia eiti tą pačia gatvės puse, o nesimalti pirmyn-atgal) galiausiai pasiekėme tikslą.  Fotografavimas muziejuje kainavo 70 rublių. Įėjus į pirmąją salę, kur stovėjo senovinės mašinos, motociklai, dviračiai ir modeliukai, moteriškė prižiūrėjusi tą patalpą, pasakė, kad galima fotografuoti, filmuoti  eksponatus, bet tik neliesti. Ištiesu, kai kuriuose muziejuose jautiesi kaip laboratorijoje ar net kalėjime. Prisimenu, kai pirmą kartą su mama vaikščiojome po Oružeinaja palata ir ji palietė vieną iš eksponatų, norėdama sužinoti iš ko pagamintas. Kad jūs girdėtumėte, kokį triukšmą pakėlė prižiūrėtoja, ji dar ilgai vaikščiojo mums iš paskos, norėdama įsitikinti ar daugiau nieko neliesim. Bet grįžkime į Politechnikos muziejų. Pirmiausia ką galiu pasakyti tai labai didelis pastatas, kurį sudaro berods keturi aukštai. Pirmąjame aukšte, kaip minėjau, žiūrėjome transporto priemones. Toliau ėjome į labai įdomią ekspoziciją  "Triukšmo rekonstrukcija". Muziejaus lankytojai patys galėjo išstatytais prietaisais atkurti garsus, kurie buvo naudojami teatruose ir kino filmuose XXa. pirmojoje pusėje. Prie kiekvieno instrumento buvo iškabintos lentelės, kuriose paaiškinta kaip naudotis jais. Taip pat rodomas nebilusis kinas, pvz. šarvuotų karių kova kalavijais, važiuojančio tanko scena, žirgo jojimas ir pan.  Visų šių prietaisų kūrėjas aktorius V.A.Popov (1889–1968) .Šiais laikais tokiais prietaisais nei teatruose, nei kine nesinaudojama, juos pakeitė šiuolaikinės technologijos.
  Pažaidę, keliavome toliau. Apžiūrėjome senus fotoaparatus, telefonus, kompiuterius, vertingus akmenis ir iš jų pagamintus dirbinius. Negalvokite, kad tai viskas, ten buvo daug daugiau eksponatų tiesiog aš išvardijau tai kas man įdomu ir aktualu. Manau kiekvienas žmogus, kuris domisi istorija,  technikos evoliucija privalo apsilankyti šiame muziejuje.
 Viso muziejaus apeiti nesuspėjome, nes skubėjome grįžti prie Kremliaus. Deja grįžus prie įėjimo į Almazų fondą, mums pasakė, kad visi biietai išpirkti, todėl keliavome į Moscow city, kur turėjo vykti prancuziškos muzikos vakaras.
 Atvykę  į metro stotį pavadinimu "Vystavočnaja", kuri atidaryta 2005m.rugsėjį, pastebėjome, kad iš jos yra keli maršutai tad privalai žiūrėti į informacijos švieslentę, kad įsėstum į tau tinkančiu maršutu važiuojantį metro traukinį. Užkilę eskalatoriumi  pamatėme nuotraukų parodą tad nuėjome apžiūrėti. Paroda buvo susijusi su traukinių ir geležinkelių istorija. Pabaigus žiūrėti parodą, maniau išlysime į lauką, bet pasirodo metro sujungtas su prekybos ir pramogų centru. Kadangi iki vakaro koncerto turėjome daug laiko, nuėjome papietauti, o vėliau užlipome į centro viršutinį aukštą ir vaikščiojome po gigantiškų matrioškų formų skulptūrų parodą.  Leidžiantis žemyn išgirdome prancūziškas dainas ir supratome, kad koncertas prasideda. Nusileidę žemyn, įsitaisėme ant didelių apvalių pufų. Staiga prieš mane išdygo vyriškis su beretė ir pasakė, kad prekybos centro sąskaita  visą valandą pieš šaržus. Aš nespėjau tarti nė žodžio kai jis  jau sedėjo prieš mane su popieriaus albumu ir pridūrė, kad pirmąkart tenka piešti tokios simpatiškos panelės šaržą. Suprantama aplink pradėjo rinktis smalsi publika, stebinti dailininko procesą. Nupiešęs šaržą, dailininkas pasirašė ir padavė man savo šedevrą. Netrukus prie manęs priėjo jaunuolis, paklausęs ar ši paslauga nemokama. Taip prie dailininko pradėjo rinktis eilė norinčių nusipaveiklsuoti, o aš tik mintyse svarsčiau "Kaip gerai, kad aš buvau pirma ". Koncerto metu išgirdau daug girdėtų dainų ir vis masčiau "Kaip gaila, kad nemoku prancūzų kalbos". Vakarui neįpusėjus prasidėjo viktorina, kurios metu buvo užduodami klausimai susiję su Prancuzija. Kadangi aš nekokia tos šalies žinovė, perleidau tą garbę pasireikšti Gariui . Ir jam labai puikiai sekėsi. Pirmojoje viktorinoje jis buvo per plauką nuo sėkmės, o antrojoje tapo nugalėtoju . Labai didžiavausi savo vaikinu lyg būčiau pati laimėjus.
 Paskutinį  vakarą Maskvoje praleidome labai turiningai ir smagiai.

"Vėjas"
Varlės kvarksėjimo imitavimas

2012 m. rugpjūčio 4 d., šeštadienis

Moninas

Trečiąją dieną, iš pačio ryto keliavome į Moniną, o atvykę ten ieškojome karinių oro pajėgų muziejaus. Kadangi miestelis nedidelis, išlipę iš traukinio, pasiklausėme žmonių kuria kryptimi eiti ir sėkimingai priėjome oro pajėgų akademiją. O kur toliau? Jokių ženklų nurodančių kelią į muziejų nebuo. Tad užėjome prie įėjimo esančią būdelę. Ten stovėjo jauna kariškė ir kalbėjo telefonu. Pamačiusi mus paklausė ko mums reikia, mums atsakius, atsakė kaip nueiti. Pasirodo mums reikėjo apeiti akademijos teritoriją. Galiausiai atėję į vietą, pamatėme daug stovinčių aikštelėje mašinų, žmonių. Kaip vėliau paaiškėjo, muziejuje vyko kažkokio paminklo atidengimas, todėl suvažiavo televizija, aplink buvo daug kariškių ir muziejaus lankytojų. Nepastebėję, praėjome pastatą, kuriame reikėjo įsigyti bilietus. Tad kai priėjome lėktuvų teritoiją, moteriškė tikrinanti bilietus, pasakė, kad reikia grįžti atgal ir po dešine esančiame pastate įsigyti bilietus. Taigi grįžome atgal. Kas mane labiausiai erzino visą kelionę Rusijoje- tai kad norėdamas muziejuje fotografuoti turi papildomai mokėti. Ir tai nėra simbolinis mokestis, dažnai kaina svyruoja nuo 70 iki 200 rublių. Tiesa, nuskilo, kad buvome pasidarę ISIC korteles, todėl berods visuose muziejuose, galerijose taikė nuolaidas. Bilietas vienam į muziejų kainavo 100rublių, o fotografavimas 20rublių.
Į kai kuriuos lėktuvus galima buvo įeiti, apžiūrėti salonus, pilotų kabinas. Suprantama didžioji dalis lėktuvų vidaus išlaužyta, detalės išvogtos, bet po truputį bandoma juos atstatyti .
  
Kiek šitam stendui metų? Tikrai daugiau nei man

2012 m. rugpjūčio 3 d., penktadienis

VDNCh ir MGU

Antrąją dieną keliavome į VDNCh, nes mama sakė, kad verta apsilankyti. Išlipome iš metro ir toliau ėjome pėstute. Gatvėse kaip visad buvo pilna reklamas dalinančių siauraakių, įkyrių prekeivių. Galiausiai priėjome pagrindinį įėjimą, kuris taip pat buvo apklijuotas milžiniškais reklaminiais stendais. Įėję, pasukome į dešinę pusę link atrakcionų parko,  bet ten teritorija buvo atitverta tvorele, tad ėjome palei tvorelę, ieškodami įėjimo. Pagaliau priėjome atrakcionų parką. Aš tiesą sakant nesu didelė karuselių fanė, nes nuo vaikystės likę ne kokie prisiminimai tad nedegiau noru pasisupti, juolab kad ir kainos gana aukštos, o ir karuselės, sovietmčio laikų.  Bet visgi nusprendėme, kad ant apžvalgos rato reikia būtinai pasisupti. Priėję prie kasų, pamatėme, kad yra du bilietų  tipai, supimasis uždaroje kabinoje, arba atviroje. Suprantama, kad pastarasis brangesnis, bet kadangi aš norėjau įamžinti iš viršaus atsiveriančius vaizdus, pasirinkome antrąjį variantą, nes nenorėjau fotografuoti per abejotino švarumo langus.
 Išėję iš atrakcionų teritorijos keliavome link fontanų. Pagrindiniame pastate vyko tropinių drugelių paroda į kurią mes nenuėjome. Beje teritorija prie šio pastato iš priekio taip pat buvo atitverta. Toliau priėję fontanus, pamatėme, kad jie neveikia. Nežinau ar tik tądien, ar apskritai nebejungiami. Pirmasis paviljonas į kurį nuėjome buvo Armenijos. Aš įsivaizdavau, kad ten turi būti išstatyti kažkokie eksponatai ar vykti parodos, bet ten tiesiog buvo įrengtas restoranėlis ir parduotuvės. Įėję į sekantį paviljoną, išvydome tą patį- parduotuves. Tik ten jau buvo prekiaujama įvairiais medžiaginiais paveikslais, pagalvėmis it pan. O kai kurie paviljonai buvo apskritai uždaryti. Tiesa, kai grįžome namo, Ole minėjo, kad lyg vėl norima atkurti paviljonus ir rengti juose įvairias parodas. Nieko įdomaus neradę,nepamatę,  išskyrus savitą paviljonų architektūrą, ėjome  į memorialinį kosmonautikos muziejų. Muziejus įrengtas moderniai, jame daug eksponatų, nuotraukų, rodomi vaizdo įrašai apie Gagariną, jo skrydį į kosmosą, išstatyti šiuolaikiniai skafandrai, asmeniniai kosmonautų daiktai ir daug kitų dalykų.
 Pabuvoję muziejuje važiavome į MGU. Išlipę svarstėme kur vėliau galėsime papietauti. Garis užmatė, kad netoliese yra McDonaldas. Iki MGU dar reikėjo gerą gabalą paeiti. O kadangi tiek aš, tiek Garis užsidėjome dar visai naujus nenešiotus batus, kojos buvo nutrintos, o aš net kojinių nepasiemiau. Pasivaikščiojimas virto kančia, bet aš buvau užsispyrus ir norėjau pamatyti prie MGU esantį fontaną-ežerą. Tiksliai nežinojau kas ten , tik nuotraukose mačiau. Radę tikslą ėjome atgal. Iki vadinamų vorobyovy gory nenuėjome, o taip norėjosi.
Prekybos centrą, kur buvo kavinės, restoranai, pasiekėme turbūt per valandą, jei ne ilgiau. Vienintelis noras buvo atsisėsti. Užkilę viršun, nuėjome greito maisto restoraną "Teremok". Ten užsisakiau vandens, sriubos ir lietinį. O Garis kaip visad nuėjo link McDonaldo. Papietavę, pailsėję ruošėmės namo. O kad palengvinti savo dalę, užsiklijavau ant kojų pleistrus . Namus pasiekėme be nuotykių.

2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Kelionė į Maskvą

Atėjo laukta diena, o tiksliau naktis, kai turėjome išskristi į Maskvą.
1:20  Vladikas pasiemė mus iš namų ir važiavome į Vilniaus oro uostą. Mane kaip visad mašinoje užliuliavo ir kelionės metu užmigau. Nepastebimai atvykome į Vilnių, atsisveikinome su Vladiku ir ėjome ieškoti vietos prisėsti, kadangi turėjome dar daug laiko iki skrydžio. Kadangi paskutinį kartą iš Vilniaus skridau turbūt 2009metais, nuo to laiko šis bei tas pasikeitė. Pvz. tai, kad pirmame aukšte nebestovi kėdės. Damn. Visgi pamatėme, kad dabar visi sėdi antrame aukšte tad lipome tenai. Taip, lipome, nes nepastebėjome, kad egzistuoja toks dalykas  kaip liftas. Garis prigulė ir kurį liką snaudė, o aš klausiausi muzikos. Praėjus kelioms valandoms, leidomės žemyn. Atidavę bagažą, praėję kontrolės postus, laukėme lėktuvo. Už lango jau buvo matyti kaip kyla saulė.
  Lėktuvas buvo pustuščias, už mūsų sėdėjo šeima su mažais vaikais, o tai reiškė, kad vargu ar skrisime tyloje ir ramybėje. Taigi, neiškentėję persėdome į priekines vietas. Vėliau gavome saldžius pusryčius, užkandome ir neilgai trukus atskridome  į Maskvą. 
 Čia ir prasidėjo mūsų ilgą kelionė į Olios (mamos draugės, kuri turėjo mus priimti) namus. Pirmoji užduotis buvo nusigauti nuo oro uosto į Maskvos centrą. Paklausę darbuotojų kaip nusigauti iki centro jie pasiūlė traukinį. Išėjome iš oro uosto, pasižvalgėm, grįžom atgal. Pakilome į kažkurį oro uosto aukštą. Garis nuėjo ieškoti informacijos, o aš likau laukti. Po kiek laiko grįžęs, pasakė, kad važiuosim autobusu, nes taip pigiau. Tad vėl nusileidome ir laukėme autobuso. Sulaukus autobuso, aš nė negalėjau įsivaizduoti kaip ilgai mes važiuosime į centrą. Visą kelią važiave autobusu, grožėjomės gyvenamaisiais nameliais, darželiais . Papuolę į kamštį stebėjome kaip dulkėtais šaligatviais ir kelkraščiais važiuoja kažkur skubantys vairuotojai. Pasiekę galutinę stotelę išlipome ir ėjome link metro. Maskvos metro itin pritaikytas sportiškiems turistams, turiu omenyje, kad priėjus laiptus jums teks pakilnoti savo lagaminus, nes nei lifto, nei nusileidimo, pakilimo kalnelių-takelių nėra. Paguoda viena,  nors Maskvos metro gan gilus, palyginus su Europos šalių, jums neteks lipti, tą ilgą kelią žemyn, laiptais, eskalatoriai ten yra
 Pasiekę savo stotelę-išlipome ir ėjome požeminiu tuneliu, ieškoti išėjimo prie savo tramvajų-troleibusų stotelės. Gan greitai radė išėjimą, pakilome į dienos šviesą. Ten įlipome į tinkantį troleibusą, nusipirkome bilietą ir.. laukėmekol kas padės jį atžymėti . Kadangi troleibusuose įvesta tokia sistema: pirmiausia  reikia įdėti bilietą į komposterį, palaukti kada užsidegs žalia švieselė ir tada vartai atsidaro . Taip, vartai, lyg eitum į muziejų.
 Išlipus, Garis paklausė koks namo numers. Aš žinoma sumaišiau numerį ir mes perėjome ne į tą gatvės pusę, paklaidžiojome, supratome, kad kažkas čia ne taip, reikamo buto nėra, tada atsiverčiau užrašų knygelę pasitikslinti koks namo numeris. Priėjus prie pastato durų, suvedžiau ilgą kodą ir durys atsidarė.  Prieš mus išdygo dar viena eilė laiptų, o pakilus jais ,toliau kilome liftu. Viršuje, paskambinus į buto duris, išvydome besišypsančią Olę. Pasiekėme jos namus apie 11:30.
  Kiek atsiputę, papusryčiavę antrą kartą,  nusprendėme nesedėti namie, o keliauti į miestą, o tiksliau į Raudonąją aikštę. Čia jau viskas vyko sklandžiai. Tuo pačiu maršutu, kuriuo atvykome, keliavome atgal link metro. Išlipome prie Didžiojo teatro ir čia bandžiau susioerntuoti į kurią pusę eiti. Šįkart nesuklydau, ėjome tinkamu keliu. Artėjant Raudonosios aikštės, pamatėme daug karinių mašinų kaip vėliau paaiškėjo tądien buvo VDV diena  tad tiek milicininkų, tiek desantininkų buvo pilnas miestas.
  Pirmiausia atėjome į Raudonąją aikštę, arčiau krantinės vyko kažkoks koncertas, bet kadangi teritoija buvo atitverta ir ten stovėjo milicininkas -neėjome. Įsiamžinę aikštėje, nuėjome į Gum'ą. Gumas- tai kaip bet kuri brangi parduotuvė, po kurią vaikštai kaip galerijos ar muziejaus lankytojas, žiūri į prekes kaip į eksponatus, nes kainos kosminės ir vargu ar randi ką nusipirkti.
 Apėję Gum'ą keliavome link Aleksandro sodo. Kadangi buvo ganėtinai karšta, žmonės pliuškenosi  fontanuose.
 Kadangi nežinojome kur yra Arbatas, Garis nuėjo paklausti gatvėje stovinčio milicininko. Gavę atsakymą patraukėme jo link. Ir tiesą sakant maniau, išvysti kažką įspūdingesnio. Pirma, kad ten buvo nežmoniškai daug žmonių. Antrą, mes užėjome į kavinę, tokio tipo kaip Delano ir labai neskaniai pavalgėme.
Paskutinė dienos stotelė buvo Gorkio parkas. Kadangi dar iki kelionės buvau prisižiūrėjus internete parko nuotraukų, norėjau ten pasivaikščioti. Teko ir vėl važiuoti metro. Bet vertėjo aplankyti Gorkio parką, nes iš ten atsiveria gražus krantinės vaizdas, kurį aš žinoma įamžinau.