Atėjo laukta diena, o tiksliau naktis, kai turėjome išskristi į Maskvą.
1:20 Vladikas pasiemė mus iš namų ir važiavome į Vilniaus oro uostą. Mane kaip visad mašinoje užliuliavo ir kelionės metu užmigau. Nepastebimai atvykome į Vilnių, atsisveikinome su Vladiku ir ėjome ieškoti vietos prisėsti, kadangi turėjome dar daug laiko iki skrydžio. Kadangi paskutinį kartą iš Vilniaus skridau turbūt 2009metais, nuo to laiko šis bei tas pasikeitė. Pvz. tai, kad pirmame aukšte nebestovi kėdės. Damn. Visgi pamatėme, kad dabar visi sėdi antrame aukšte tad lipome tenai. Taip, lipome, nes nepastebėjome, kad egzistuoja toks dalykas kaip liftas. Garis prigulė ir kurį liką snaudė, o aš klausiausi muzikos. Praėjus kelioms valandoms, leidomės žemyn. Atidavę bagažą, praėję kontrolės postus, laukėme lėktuvo. Už lango jau buvo matyti kaip kyla saulė.
Lėktuvas buvo pustuščias, už mūsų sėdėjo šeima su mažais vaikais, o tai reiškė, kad vargu ar skrisime tyloje ir ramybėje. Taigi, neiškentėję persėdome į priekines vietas. Vėliau gavome saldžius pusryčius, užkandome ir neilgai trukus atskridome į Maskvą.
Čia ir prasidėjo mūsų ilgą kelionė į Olios (mamos draugės, kuri turėjo mus priimti) namus. Pirmoji užduotis buvo nusigauti nuo oro uosto į Maskvos centrą. Paklausę darbuotojų kaip nusigauti iki centro jie pasiūlė traukinį. Išėjome iš oro uosto, pasižvalgėm, grįžom atgal. Pakilome į kažkurį oro uosto aukštą. Garis nuėjo ieškoti informacijos, o aš likau laukti. Po kiek laiko grįžęs, pasakė, kad važiuosim autobusu, nes taip pigiau. Tad vėl nusileidome ir laukėme autobuso. Sulaukus autobuso, aš nė negalėjau įsivaizduoti kaip ilgai mes važiuosime į centrą. Visą kelią važiave autobusu, grožėjomės gyvenamaisiais nameliais, darželiais . Papuolę į kamštį stebėjome kaip dulkėtais šaligatviais ir kelkraščiais važiuoja kažkur skubantys vairuotojai. Pasiekę galutinę stotelę išlipome ir ėjome link metro. Maskvos metro itin pritaikytas sportiškiems turistams, turiu omenyje, kad priėjus laiptus jums teks pakilnoti savo lagaminus, nes nei lifto, nei nusileidimo, pakilimo kalnelių-takelių nėra. Paguoda viena, nors Maskvos metro gan gilus, palyginus su Europos šalių, jums neteks lipti, tą ilgą kelią žemyn, laiptais, eskalatoriai ten yra.
Pasiekę savo stotelę-išlipome ir ėjome požeminiu tuneliu, ieškoti išėjimo prie savo tramvajų-troleibusų stotelės. Gan greitai radė išėjimą, pakilome į dienos šviesą. Ten įlipome į tinkantį troleibusą, nusipirkome bilietą ir.. laukėmekol kas padės jį atžymėti . Kadangi troleibusuose įvesta tokia sistema: pirmiausia reikia įdėti bilietą į komposterį, palaukti kada užsidegs žalia švieselė ir tada vartai atsidaro . Taip, vartai, lyg eitum į muziejų.
Išlipus, Garis paklausė koks namo numers. Aš žinoma sumaišiau numerį ir mes perėjome ne į tą gatvės pusę, paklaidžiojome, supratome, kad kažkas čia ne taip, reikamo buto nėra, tada atsiverčiau užrašų knygelę pasitikslinti koks namo numeris. Priėjus prie pastato durų, suvedžiau ilgą kodą ir durys atsidarė. Prieš mus išdygo dar viena eilė laiptų, o pakilus jais ,toliau kilome liftu. Viršuje, paskambinus į buto duris, išvydome besišypsančią Olę. Pasiekėme jos namus apie 11:30.
Kiek atsiputę, papusryčiavę antrą kartą, nusprendėme nesedėti namie, o keliauti į miestą, o tiksliau į Raudonąją aikštę. Čia jau viskas vyko sklandžiai. Tuo pačiu maršutu, kuriuo atvykome, keliavome atgal link metro. Išlipome prie Didžiojo teatro ir čia bandžiau susioerntuoti į kurią pusę eiti. Šįkart nesuklydau, ėjome tinkamu keliu. Artėjant Raudonosios aikštės, pamatėme daug karinių mašinų kaip vėliau paaiškėjo tądien buvo VDV diena tad tiek milicininkų, tiek desantininkų buvo pilnas miestas.
Pirmiausia atėjome į Raudonąją aikštę, arčiau krantinės vyko kažkoks koncertas, bet kadangi teritoija buvo atitverta ir ten stovėjo milicininkas -neėjome. Įsiamžinę aikštėje, nuėjome į Gum'ą. Gumas- tai kaip bet kuri brangi parduotuvė, po kurią vaikštai kaip galerijos ar muziejaus lankytojas, žiūri į prekes kaip į eksponatus, nes kainos kosminės ir vargu ar randi ką nusipirkti.
Apėję Gum'ą keliavome link Aleksandro sodo. Kadangi buvo ganėtinai karšta, žmonės pliuškenosi fontanuose.
Kadangi nežinojome kur yra Arbatas, Garis nuėjo paklausti gatvėje stovinčio milicininko. Gavę atsakymą patraukėme jo link. Ir tiesą sakant maniau, išvysti kažką įspūdingesnio. Pirma, kad ten buvo nežmoniškai daug žmonių. Antrą, mes užėjome į kavinę, tokio tipo kaip Delano ir labai neskaniai pavalgėme.
Paskutinė dienos stotelė buvo Gorkio parkas. Kadangi dar iki kelionės buvau prisižiūrėjus internete parko nuotraukų, norėjau ten pasivaikščioti. Teko ir vėl važiuoti metro. Bet vertėjo aplankyti Gorkio parką, nes iš ten atsiveria gražus krantinės vaizdas, kurį aš žinoma įamžinau.
1:20 Vladikas pasiemė mus iš namų ir važiavome į Vilniaus oro uostą. Mane kaip visad mašinoje užliuliavo ir kelionės metu užmigau. Nepastebimai atvykome į Vilnių, atsisveikinome su Vladiku ir ėjome ieškoti vietos prisėsti, kadangi turėjome dar daug laiko iki skrydžio. Kadangi paskutinį kartą iš Vilniaus skridau turbūt 2009metais, nuo to laiko šis bei tas pasikeitė. Pvz. tai, kad pirmame aukšte nebestovi kėdės. Damn. Visgi pamatėme, kad dabar visi sėdi antrame aukšte tad lipome tenai. Taip, lipome, nes nepastebėjome, kad egzistuoja toks dalykas kaip liftas. Garis prigulė ir kurį liką snaudė, o aš klausiausi muzikos. Praėjus kelioms valandoms, leidomės žemyn. Atidavę bagažą, praėję kontrolės postus, laukėme lėktuvo. Už lango jau buvo matyti kaip kyla saulė.
Lėktuvas buvo pustuščias, už mūsų sėdėjo šeima su mažais vaikais, o tai reiškė, kad vargu ar skrisime tyloje ir ramybėje. Taigi, neiškentėję persėdome į priekines vietas. Vėliau gavome saldžius pusryčius, užkandome ir neilgai trukus atskridome į Maskvą.
Čia ir prasidėjo mūsų ilgą kelionė į Olios (mamos draugės, kuri turėjo mus priimti) namus. Pirmoji užduotis buvo nusigauti nuo oro uosto į Maskvos centrą. Paklausę darbuotojų kaip nusigauti iki centro jie pasiūlė traukinį. Išėjome iš oro uosto, pasižvalgėm, grįžom atgal. Pakilome į kažkurį oro uosto aukštą. Garis nuėjo ieškoti informacijos, o aš likau laukti. Po kiek laiko grįžęs, pasakė, kad važiuosim autobusu, nes taip pigiau. Tad vėl nusileidome ir laukėme autobuso. Sulaukus autobuso, aš nė negalėjau įsivaizduoti kaip ilgai mes važiuosime į centrą. Visą kelią važiave autobusu, grožėjomės gyvenamaisiais nameliais, darželiais . Papuolę į kamštį stebėjome kaip dulkėtais šaligatviais ir kelkraščiais važiuoja kažkur skubantys vairuotojai. Pasiekę galutinę stotelę išlipome ir ėjome link metro. Maskvos metro itin pritaikytas sportiškiems turistams, turiu omenyje, kad priėjus laiptus jums teks pakilnoti savo lagaminus, nes nei lifto, nei nusileidimo, pakilimo kalnelių-takelių nėra. Paguoda viena, nors Maskvos metro gan gilus, palyginus su Europos šalių, jums neteks lipti, tą ilgą kelią žemyn, laiptais, eskalatoriai ten yra.
Pasiekę savo stotelę-išlipome ir ėjome požeminiu tuneliu, ieškoti išėjimo prie savo tramvajų-troleibusų stotelės. Gan greitai radė išėjimą, pakilome į dienos šviesą. Ten įlipome į tinkantį troleibusą, nusipirkome bilietą ir.. laukėmekol kas padės jį atžymėti . Kadangi troleibusuose įvesta tokia sistema: pirmiausia reikia įdėti bilietą į komposterį, palaukti kada užsidegs žalia švieselė ir tada vartai atsidaro . Taip, vartai, lyg eitum į muziejų.
Išlipus, Garis paklausė koks namo numers. Aš žinoma sumaišiau numerį ir mes perėjome ne į tą gatvės pusę, paklaidžiojome, supratome, kad kažkas čia ne taip, reikamo buto nėra, tada atsiverčiau užrašų knygelę pasitikslinti koks namo numeris. Priėjus prie pastato durų, suvedžiau ilgą kodą ir durys atsidarė. Prieš mus išdygo dar viena eilė laiptų, o pakilus jais ,toliau kilome liftu. Viršuje, paskambinus į buto duris, išvydome besišypsančią Olę. Pasiekėme jos namus apie 11:30.
Kiek atsiputę, papusryčiavę antrą kartą, nusprendėme nesedėti namie, o keliauti į miestą, o tiksliau į Raudonąją aikštę. Čia jau viskas vyko sklandžiai. Tuo pačiu maršutu, kuriuo atvykome, keliavome atgal link metro. Išlipome prie Didžiojo teatro ir čia bandžiau susioerntuoti į kurią pusę eiti. Šįkart nesuklydau, ėjome tinkamu keliu. Artėjant Raudonosios aikštės, pamatėme daug karinių mašinų kaip vėliau paaiškėjo tądien buvo VDV diena tad tiek milicininkų, tiek desantininkų buvo pilnas miestas.
Pirmiausia atėjome į Raudonąją aikštę, arčiau krantinės vyko kažkoks koncertas, bet kadangi teritoija buvo atitverta ir ten stovėjo milicininkas -neėjome. Įsiamžinę aikštėje, nuėjome į Gum'ą. Gumas- tai kaip bet kuri brangi parduotuvė, po kurią vaikštai kaip galerijos ar muziejaus lankytojas, žiūri į prekes kaip į eksponatus, nes kainos kosminės ir vargu ar randi ką nusipirkti.
Apėję Gum'ą keliavome link Aleksandro sodo. Kadangi buvo ganėtinai karšta, žmonės pliuškenosi fontanuose.
Kadangi nežinojome kur yra Arbatas, Garis nuėjo paklausti gatvėje stovinčio milicininko. Gavę atsakymą patraukėme jo link. Ir tiesą sakant maniau, išvysti kažką įspūdingesnio. Pirma, kad ten buvo nežmoniškai daug žmonių. Antrą, mes užėjome į kavinę, tokio tipo kaip Delano ir labai neskaniai pavalgėme.
Paskutinė dienos stotelė buvo Gorkio parkas. Kadangi dar iki kelionės buvau prisižiūrėjus internete parko nuotraukų, norėjau ten pasivaikščioti. Teko ir vėl važiuoti metro. Bet vertėjo aplankyti Gorkio parką, nes iš ten atsiveria gražus krantinės vaizdas, kurį aš žinoma įamžinau.
 |
| Gum |
 |
| Kainos kandžiojasi |
 |
| Gigantiškos orchidėjos . Nuotrauka mamai |
 |
| Dieną buvo labai karšta. Vaikai nesikuklindami maudėsi Aleksandro sodo fontane |
 |
| VDV diena |
 |
| Arbatas |
 |
| Gorkio parkas |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą