Albanija: Rojus žemėje arba kelios dienos iki skrydžio namo

Paskutines dienas teko praleisti nuostabiame kampelyje, kažkur 1h nuo Durres'o . Kadangi į Jonio namus turėjo atvykti turistai iš Makedonijos, mums  teko persikraustyti. Bent jau mes su mama manėme, kad apsistosime artimiausiame viešbutyje. Bet mūsų nuostabai, Jonio draugas Olsi, mus ilgai vežė pagrindine Durres plazh gatve, o vėliau pasuko siauru  kalnų  keliuku ir mes jau manėme, kad nebe pasieksime tikslo. Ypač kraupokai pasijautėm, kai Jonis pasakė, bevažiuojant pro apgriuvusį pastatą" Štai čia buvo kalėjimas" Ir tą pačią akimirką mašina sustojo. Ir Jonis tęsė" Čia ir išlipsim" . ;D Bet mūsų laimei važiavome toliau , nors tiesa, ne kartą norėjau  išlipti iš mašinos ir nufotografuoti tuos nuostabius vaizdus.
Ir štai mes pagaliau pasiekėme kelionės tikslą.

 Net neįsivaizdavau, kad atsidursime tokioje nuostabioje vietoje. Kalbu ne tik apie kraštovaizdį, švarią jūrą, bet ir ramybę. Ši vieta buvo įkurta gan neseniai ir nevisi  albanai ir juolab turistai žino apie šią vietą. Mums pasisekė, kadangi šios vietos šeimininkas Olsio pusbrolis( jei atmintis neapgauna).

   Už gultus čia taip pat reikėjo mokėti, bet nežinau kaip, bet mes vis nuo mokesčio išsisukdavome. Nemokamai galėjome gulėti tik ant medinių gultų, jei juos galima taip pavadinti.
 Visame Rojaus kampelyje telpa  apie 20 šeimų , nes namelių pastatyta nedaug. Kambaryje stovi 2 lovos, komoda ir televizorius, kurio man taip ir nepavyko įjungti, tiksliau rasti bent vieną kanalą. Bei WC ir dušo kambarys. Pačiame centre poilsiavietės stovi restoranas bei žemiau parduotuvė. Restorane gan didelis patiekalų pasirinkimas. Ypač patiko graikiškos salotos ir žuvis, tiesa, nežinau pavadinimo :D Svarbiausia, kad mažai kaulų. Restorane taip pat stovėjo televizorius, tad paskutinį vakarą žiūrėjome futbolą.

Šioje poilsiavietėje Adrijos jūros vanduo buvo gerokai šaltesnis nei Durres'e tad Jonis lindo nenoriai, o mes su mama pripratusios prie Baltijos jūros, nenoriai lindom iš vandens.
  Einant link uolų, pastebėjome, kad ten stovintis vanduo siekia 40°C, tad visai malonu pamirkyti kojas. Tiesa uolos gan aštrios ir lipant galima paslysti ir susižeisti.

Tas kelias dienas mes visiškai atsipalaidavome. Ryte suvalgydavome pora gabalėliu arbūzo ir išeidavome į pliažą . Dieną papietaudavome restorane ir vėl grįždavome į paplūdimį.

Vakare palydėdavome saulę ir vėl eidavome į restoraną. 

Deja atėjo rugpjūčio 3d.  rytas ir Olsi mus išvežė į Durres'ą . 

Vaizdas pro mašinos langą arba kelias iš Rojaus

Ten atsisveikinome su Jonio šeimyna ir kaimynais, nes vakare laukė skrydis į Milano oro uostą .

O prasėdėjusios beveik parą Malpensos oro uoste, skridome į Vilnių ir mūsų laimei, Vilniaus oro uoste, vienas vyriškis, kaunietis, išlydėjęs giminaičius į Angliją, sutiko mus pamėtėti iki Kauno. Na, o Kaune išsikvietėme taksi. Ir su paskutiniais likučiais jėgų grįžome namo.:)