Mey kedem

 Balandžio 1-ąją pažįstami, draugai, klasiokai iškrėsdavo įvairias išdaigas, bet dabar turbūt nei vienos iš jų neprisiminčiau. Bet štai Gari, galbūt net nenorėdamas, sugebėjo mums iškrėsti pokštą, kurį aš turbūt prisiminsiu visą gyvenimą. Bet pradėsiu nuo pradžių.

 Vakare Gari internetu žiūrinėjo kur galima būtų apsilankyti ir kažką rado. Tad ryte išsiruošėme į Alona parką, Mei Kedem.   Nusipirkę bilietus ir žibintuvėlius keliavome link namelio kur žiūrėjome filmą apie parką. Ir štai jam baiginėjantis išsiaiškinome, kad reikės bristi per vandenį. Pirmoji trasa iki kelių, antroji iki klubų ar liemens. Į šią žinią Gari atreagavo ramiai ir nutaisęs naivų veideli tik ištarė: "Ak, pamiršau jus perspėti" .Mane realiai ištiko šokas, nes buvau apsiavusi  naujus mokasinus. Vienintelis džiuginantis dalykas tai kad užsidėjau trumpą sijoną, nes netgi jei tai būtų bridžai jie kiaurai peršlaptų.

Pirmą ekskursijos dalį vis tikėjausi, kad gal kažkaip pavyks išvengti vandens. Žinoma galėjau nusiimti batus, bet nebuvau tikra ar ten saugu vaikščioti basai. Taigi, nors ir kaip pirmoje ekskursijos dalyje stengiausi vaikščioti kelio pakraščiu, priėjus gilesnę atkarpą nesiryžau vaidinti spider-woman. Galiausi priėję trasos vidurį , pasišalinome, kadangi kitų rūbų su savim neturėjome, o likusią dieną vaikščioti su šlapiais rūbais visiškai netraukė. Tad nupaveikslavus šio incidento kaltininką lipau aukštyn į dienos šviesą džiovinti kojų. Bent taip maniau.

Susitaikiusi su mintimi , kad mokasinų nepavyko išgelbėti

Šlapiom kojom, bet  šypseną išspaudėm

Tuo metu man atrodė, kad aš labiausiai iš visų nukentėjau, nes mano pėdą gaubė šlaputėliai batai, kurie kliuksėjo ir prie viso to dar nudažė kojas, kurios normaliai atsiplovė tik jau grįžus į Lietuvą

   Tačiau nuotykiai tuo nesibaigė. Išėję iš parko ėjome ieškoti kažkur šalimais esančios upės. Ėjome pro plikų medžių  bei neaiškių vaismedžių laukus. Kad išsiaiškinti kas tai per vaisius, drąsiausieji paragavo. Aš žinoma nerizikavau valgyti neprinokusių vaisių. Bet vėliau, sutikę šeimininką ar šiaip išmanantį žmogų, išsiaiškinome, kad tai nektarinai. 

Nuotykių ieškotojai. Upės paieška pasitelkiant išmanųjį telefoną

Nektarinų laukas

Mažylis nektarinas

Ragauja

Paieškos neužsitęsė, tačiau ar tai tą upė, kurios mes ieškojome? Taip, būtent jos mes ir ieškojome. 

Vedami smalsumo, kas kitame upės krante ar tiesiog noro pasivaikščioti ten, svarstėm kaip čia perėjus, kad kojos nesušlaptų. Tačiau turint omenyje, kad jos šiaip ar taip jau šlapios, ėjome tiesiai per upelį.

Kelias buvo dulkinas ir nieko išskyrus vynuogynus ir alyvmedžių laukus ten nebuvo, todėl ieškojome kelio atgal. 

O štai ir ieškotasis upelis, pardon- UPĖ

Perplaukia per upę ėjome šiuo dulkinu keliu

Vynuogynai

Ir kaip čia kažkas išauga

Taip... mes ir vėl bridome į vandenį. Tiksliau aš galėjau to išvengti, nes ten būtų buvę įmanoma pereiti akmenimis, tačiau aš paslydau ir...*** štai rezultatas. Dar belipdama įlipau į pelenus, žemes ir vienintelis noras buvo nusiplauti kojas ir batus,  ką aš ir padariau nuėjus į tualetą.

Nespėjo kojos išdžiūti, kai vėl paslydus nuo akmens įlipau į upelį. ||Pažvelkit kaip upelio Dievai dekoravo batą :D 

Išvažiavę iš parko užvažiavome į rajoną kur pardavinėjo vynus. Tiesa parduotuvės, kur būtų galima įsigyti vyno, paieškos kiek užsitęsė. Tačiau visgi laimė mums nusišypsojo ir radome vyninės Eyal iškabą su šeimininko telefono numeriu. Tad mums paskambinus jis atvažiavo ir pakvietė užeiti vidun.  Ir štai atėjo ta diena, kai Gari's pirmą kartą pamatė mane geriančią vyną, o tiksliau apskritai alkoholinį gėrimą. Tai buvo netikėta, nes net per šventes geriu sultis. Galima buvo tai laikyti balandžio pirmosios išdaiga, tačiau iš tiesų man buvo įdomu ar šis vynas skiriasi nuo to kur parduodamas Maximoje už 8 litus. Bet kadangi nesu gurmanė, sunku nusakyti skirtumą.

<--- Su šeimininku Eyal || Vynas yra. Cheese. O taip ,beliko nupirkti sūrio

Kadangi buvom šalimais, užvažiavome į miestelį pavadinimu Zichron Ya'akov .Pasivaikščioję po pagrindinę gatvę ir jaukias parduotuvėles, važiavome namo.