Apie keliones: Montserato vienuolynas & Koncertas

Ryte išsiruošėme į Montserato vienuolyną. Važiavome siauru, vingiuotu keliuku į kalną. Priešinga eismo juosta važiuojančio transporto beveik nepasitaikė tad gan greitai užkilome į kalną. Išlipę iš autobuso pastebėjome, kad lauke nekaršta ir užsimetė striukas, o aš šiuo klausimu neskubėjau, nes masčiau, ką ir kaip pirmiausia nufotografuoti. Visi ėjome link Montserato vienuolyno, tikėjomės išgirsti nuostabųjų Montserato vienuolyno berniukų chorą. Įėję į vidinį kiemelį atsistojome aplink išpaišytą ant grindų skritulį ir iškėlę į viršų rankas, sėmėmės teigiamos energijos. Turbūt kiti turistai išvydę mūsų apeigas pagalvojo, kas čia per sekta. Kai kurie iš mūsų pradėjo niūniuoti dainą "Silence my soul" ir kilo mintis ją čia padainuoti. Mums neįpusėjus, Raimundas pasakė, kad dabar bazilikoje vyksta mišios ir galime eiti vidun ir paklausyti choro. Įėjus vidun, pamatėme kerinčio grožio altorių šviečiantį auksu iš toli ir minę žmonių. Vos man pakėlus fotoaparatą buvo pasakyta nefotografuoti. Uždainavo choras, bet iš balsų buvo aišku, kad ne berniukų, o greičiau jaunuolių ar net vyrų. Nusprendžiau išeiti iš bažnyčios, nes nemačiau tikslo stovėti ir klausytis mišių ispaniškai.
Jaunimui išėjus patraukėme link funikulieriaus, kuris veža į kalno viršų. Mat norėjome patyti vaizdą iš viršaus. Už bilietą pirmyn-atgal teko suploti 8,15eurų, kai vėliau paaiškėjo jis man būtų kainavęs pigiau, jei būčiau ankščiau pastebėjus, kad studentams taikoma nuolaida. Funikulierius nevažiuoja pagal Aleksoto funikulieriaus sistemą- sulauki bent vieno keleivio ir važiuoji, čia yra nustatytos tam tikros valandos ir minutės, kada funikulierius išvažiuoja. Tad teko palaukti. Per tą laiką priėjo gana daug turistų. Pagaliau galėjome lipti į funikulierių. Labai nustebome, kai mums dar neatsistojus nuo kėdžių ,turistai laukė kol mes pirmi įlipsime į funikulierių, mintyje turėdami, kad "Mes matėme- jūs pirmi atėjote". Sulipę į funikulierių, kilome itin stačiu kalnu. Prieš tai net susimastėme "Negi važiuosime vos ne 90 laipsnių kampu?" . Bet suprantama, kad viskas suprojektuota taip, kad net nepajauti to statumo.

Išlipę atsidūrėme apžvalgos aikštelėje. Ten mus pasitiko rūkas. Nusprendėme truputį pasivaikščioti. Pasirinikimas buvo nedidelis, galėjome eiti arba į kairę, arba į dešinę. Pasirinkome kairę. Kelias buvo vingiuotas tad visą laiką ėjome zigzagais.

Rūkas

Pamatęs šį vaizdaą, Antanas pasakė kažką panašaus į" Oo ...ebay" :D

Kelionės pradžia, todėl visi dar viskuo patenkinti ir šypsosi

Kalnų augmenija

Pėdsakas

Tolumoje pamatėme pastatą ir nutarėme iki jo nueiti

Bet net nenutuokėme, kad jis taip toli

Ilgai ėję, pagaliau pasiekėme tikslą. Nesu tikra, kad tai tas pats statinys, kurį matėme.

Kopti atgal į kalną pasirodė beprasmiška tad leidomės žemyn, nes žinojome, kad vis vien išlysime kažkur prie vienuolyno tik žinoma gaila specialiai pirkto bilieto atgal, tiksliau pinigų išleistų jam (..studentai...), bet ką padarysi.

Beeidami radome apžvalgos aikštelę, iš kurios galėjome matyti visą vienuolyną bei iš kitos pusės atsiveriantį nuostabų kalnų peizažą. Mums besifotografuojant Montserato vienuolyno fone, pradėjo skambėti varpai.

Galima buvo ten likti dar geram pusvalandžiui ir grožėtis, bet reikėjo judėti toliau. Nusileidome tiesiai prie kavinukių. Ten kolegos ir nusprendė papietauti.

Vėlaiu grįžome į aikštę prie vienuolyno ir laukėme kitų choristų, sulaukę įsiamžinome ir keliavome į hostelį. Vakare laukė koncertas. Šįkart koncertas praėjo vienoje iš miesto centro bažnyčių. Žmonės rinkosi į mišias ir mes pagalvojome gal mus atvedė ne į tą bažnyčią, bet išsiaiškinome, kad viskas gerai ir repetuosime rūsio salėje. Salė buvo įrengta kaip maža koplytėlė ar bažnytėlė (gal ten karo metais žmonės slaptai rinkdavosi?).

Koncertas praėjo sklandžiai, nors aš tiesą sakant neįsivaizduoju kaip ispanų chorai ten dainuoja. Siaubingas karštis, sunkus oras, jausmas lyg negali neatsikvėpti kas taktą, nes nebeužtenka oro tęsti frazę.

Po koncerto atsidėjokome Raimundui už jo globą ir didžioji dalis išėjo į flamenkos šou, o mūsų kompanija ėjo link gatvės kur turėjo atvažiuoti autobusas ir mus nuvežti į hostelį. Belaukdami dainavome koncerto repertuarą. Pro šalį einantys žmonės atsisukdavo, stabteldavo pasiklausyti arba prisėsdavo šalimais ant pastato laipto. Netrukus atvažiavo autobusas panašus į mūsų, bet sedėjo kitas vairuotojas. Ilgai besiaiškinę išsiaiškinome, kad būtent šiuo autobusu ir turime grįžti į hostelį.

Vakare dar trumpam buvom išėję pasivaikščioti, bet pradėjo lyti kaip dar ne vieną dieną Barcelonoje, mūsų kelionės metu, nelyjo .Tad į hostelį šįkart grįžome metro. Nutarėme liftu leistis vienu aukštu žemyn, bet kažkaip nesėkmingai tad išlipome ir nusileidome laiptais. Tada supratę, kad atėjome ne į tą pusę lipome laiptais aukštyn, o kolegos važiavo liftu ir kelioms minutėms dingo. Taip ir nesupratau, į kurį aukštą jie buvo nuvažiavę.

Paskutinį vakarą Kęstutis jau puikiai orientavosi mūsų rajone tad saugiai parėjome į hostelį.

Tą vakarą sėdėjome su kompanija ilgiausiai. Galiausiai, kai jau visi vaikinai nuėjo miegoti, mūsų merginų kompanijoje liko tik Antanas. Bet ir jis išėjo. Neilgai trukus, kilo mintis parašyti Antanui, kad trūkta gėrimų ar kažką tame stiliuje. Jam nespėjus perskaityti žinutės mes jau beldėme į duris, kurias atidarė apsimiegojęs Kęstutis. Netrukus išlindo Antanas ir jie su Julija kažkur išėjo. Na, o aš nusprendžiau pagaliau išsiplauti galvą. Išėjus iš vonios, nustebau pamačiusi visas panas jau miegančias savo lovose. Nuėjau miegoti 6val ryto, o atsikėliau 8val. Laukė paskutinė diena Barcelonoje.