Apie keliones: Paskutinė diena Barselonoje

Išaušo paskutinė mūsų nuostabios kelionės diena. Mūsų džiaugsmui ir nusivilimui (taip parodoksalu) švietė saulė, kurios mes taip laukėme visą buvimo Barselonoje laikotarpį. Kiekvienas papusryčiavęs galėjome eiti kur norime savo nuožiūra. Mūsų kompanija pasirinko Barselonos uostą, o tiksliau jachtų prieplauką. Priėję aikštę pamatėme sendaikčių turgelį. Antanas nužingsniavo giminaitei ieškoti dovanos ir grįžo su gan dailiu pakabuku. Ėjome link krantinės tilto. Ant tilto kas kelis metrus stovėjo tamsiaveidžiai emigrantai -prekeiviai, kurie prekiavo magnetukais ir nuo saulės akiniais. Prekės buvo išdėliotos ant skudurų. Jei La Rambla gatvėje tokie magnetai kainuoja 3eurus tai čia jie parduodami už 1 eurą. Perėję tiltą atsisėdome ant suoliuko. Osvaldas nutarė atsigultiant ant žemės. Mums beplepant pamatėm kaip visi tilto pardavėjai užsimetę ant nugarų savo prekių rišulius skuodžia tiltu. Matyt kažkas įskundė juos nelegaliai prekiaujant ir jie pabėgo.
Vėliau vaikščiojome krantine, aš kaip visad daug fotografavau. Grįžtant į hostelį, užėjome į kavinukę, kurioje mūsų išalkę choro vaikinai pietavo. 12val. visi turėjo atiduoti savo kambarių raktus ir po 13h ivažiuoti. Grįžusios į savo kambarį pamatėme daugybę lagaminų, kadangi buvom sutarę, kad choristai paliks lagaminus mūsų kambaryje, kuris beje kaip paaiškėjo vienas didžiausių.
Kiek pailsėjusios , apsižiūrėjusios ar viską pasiemėmė , atsisveikinome su savo 203 kamabriu ir leidomės žemyn. Atvažiavus autobusui, keliavome į oro uostą.
Oro uoste prasidėjo daiktų dėliojimas. Kadangi daugelių choristų bagažas viršijo leidžiamą svorį teko daiktus perdėti į kolegų, kurie turėjo laisvos vietos lagaminus. Aš to išvengniau. Choristai ilgai negalėjo rasti mūsų terminalo ar jis belaukiant mums pasikeitė aš taip ir nesupratau. Nusileidus žemyn, į pirmą aukštą pamatėme ilgą eilę laukiančią autobuso vežančio iki lėktuvo. Žinoma ji dar labiau pailgėjo. Nes prisijungė kiti keleiviai. Tarp jų buvo ir lietuvių choras iš nedidelio miestelio (neprisimenu pavadinimo), kuris dalyvavo tame chorų festivalyje, kuriame mes norėjome sudalyvauti. Už manęs stovėjo ispanė kalbanti telefonu, grečiausiai su savo vaikinu ir graudžiai verkianti. Ech.. išsiskyrimas, žinau ką tai reiškia.
Patalpoje buvo neįtikėtinai karšta. Suprantama, juk aš buvau užsidėjus džinsus ir šiltą megztinį, o ant jo dar ir striukę, kadangi žinojau , kad Kaune nevasara, bei į lagaminą vargiai viskas tilptų. Ilgai laukę, pagaliau sulaukėm autobuso. Į lėktuvą įlipau viena iš paskutiniųjų .J au buvau susitaikius, kad teks sedėti kur nors gale prie nepažįstamų žmonių, bet mano džiaugsmui, mieli kolegos užrezervavo man vietą. Tad sėdėjau kartu su Julia ir Kęstučio (susikurtos pravardės kelionės pradžioje). Aš sėdėjau prie lango tad galėjau dar kartą pažvelgti į Barceloną iš viršaus.
Į Vilniaus oro uostą atvykome vėlai vakare. Į Kauną parvažiavau su choristėm Daiva ir Nijole.