2012 m. rugpjūčio 14 d., antradienis

Prisikėlimo bažnyčia & Skrydis namo

Paskutiniąją dieną aplankėme Prisikėlimo bažnyčią . Bilietas kainavo 150 rublių. Atrodytų brangu kaip už pasivaikščiojimą po bažnyčią, bet išaiškėjo, kad reikėjo palaukti 5min ir pasirodė gidė, kuri išsamiai papasakojo apie bažnyčios istoriją, statybas, mozaikas ir pan. dalykus. Tad buvo verta apsilankyti.
Vakare skridome namo per Rygą. Garis Peterburgo oro uoste nusipirko Mojito bonką, kurią iš jo atėmė Latvijos oro uoste, kadangi ne iš ES šalių vežtis rankiniame bagaže alkoholio negalima.

2012 m. rugpjūčio 13 d., pirmadienis

Grand maketas -Rusija & Tiltai

 Važiavome į mokyklą, pakoncertuoti tetai, o po to keliavome žiūrėti į Rusijos grand maketo. Atvažiavę užsukome pirmai į jų valgyklą. Aš kaip visada užsisakiau lietinį ir žinote, būtent ten gaminami skaniausi lietiniai, tikri naminiai lietiniai. Einant koridoriumi  link maketo, per stiklinę užtvarą, galėjome stebėti  kaip dirba jo kūrėjai. Makete pavaizduoti įvairūs Rusijos miestai, jų žinomi statiniai ir objektai . Maketui gyvybės įneša žmogeliukų, gyvūnų figūros, transporto modeliukai, kai kurie jų net juda.
 Grįžę namo ilsėjomės. Visą savaitę būdami Peterburge, į miesto centrą važiuodavome metro, autobusu arba mašina.  Nuolat eidavome į muziejus, galerijas, koncertus ir labai mažai skyrėm laiko pačiam pasivaikščiojimui po miestą. Tad šįvakarą išėjau į miestą viena. Ir labai nustebau sužinojus kaip arti mes gyvenome centro. Oras buvo pasakiškas. Aikštėje prie Ermitažo fotografavosi žmonės.  Pakrantėse vaikščiojo turistai, čia pat sedėjo žvejai ir vienišos sielos stebinčios besileidžiančią saulę.
 Naktį su Gariu išėjome pasigrožėti  tiltais.

2012 m. rugpjūčio 12 d., sekmadienis

Vandens muziejus & Spektaklis "Otelas"

Vandens muziejuje nusprendėme aplankyti istorinę ekspoziciją muziejaus, kuri studentams kainuoja tik 50 rublių ir seansą apie įvairias vandens formas, jo galybę. Pastarasis kainavo gerokai brangiau -120 rublių, jį vedė gidė. Tad pradžioje, įsitaisė ant minkštų pagalvėlių,  prieš didžiulį ekraną, žiūrėjome  trumpą filmą apie vandenį, kuriame atsispindėjo tiek jo nauda, tiek žala. Vėliau buvo aptarinėjami muziejaus eksponatai, vėl rodomi trumpi filmukai. Antroje ekskursijos dalyje galutinai atsijungiau ir mano galva nebepriimė jokios infomarcijos, Tiesiog fotografavau.
 Vėliau ėjome į muziejų, kuriame taip pat atsirinkinėjau, kas man įdomu o kas nelabai. Mano dėmesį patraukė XXa. vandens filtravimo būdai chloru ir ozonu, kadangi 1908m. įsisiautėjo choleros epidemija mieste, tad valdžia griebėsi ekstremalių priemonių.  Vėliau miesto seimo buvo nutarta pastatyti didžiausią Europoje  filtroozono stotį. Muziejuje iškabintos lentelės kaip kiekvienu periodu (1863-1913) kito vandens kainos Peterburge, kokios kainos buvo kituose miestuose.
 Vakare ėjome į spektaklį "Otelas", kuris vyko jaunimo teatre. Prisipažinsiu, pirmoje dalyje galvojau, kaip neužmigti. Kita problema- niekaip negalėjau atgaminti siužeto. Svarbiausia specialiai nusipirkome programėlę, kad paskaityti siužeta,  o joje buvo surašytos tik aktorių ir kitų prisidėjusių prie spektaklio pavardės. Per pertrauką išėjome įkvėpti gryno oro, nes patalpoje nebuvo kuo kvėpuoti. Prieš antrą dalį, į burną įsimečiau kramtomosios gumos, tikėdamasi kad šįkart neužmigsiu. Ir tai suveikė. Visą antrą dalį žiūrėjau labai įdėmiai. Spektaklis man patiko. Otelo šokio epizodas priminė sceną iš rusų filmo "Ne skažu". Mąstau, gal reiktų dažniau užsukti į dramos teatrą.. 

2012 m. rugpjūčio 10 d., penktadienis

Ermitažas

Ketvirtąją dieną Peterburge ilsėjomės nuo muziejų ir galerijų. Ryte nuvažiavome į mokyklą, ten dirba Gario teta. Apsitvarkėme jos klasėje: palaistėm geles, pajungėm vaizdo aparatūrą. Išėję, ėjome į kepyklėlę. Ten užsisakėme krūvą bandelių ir arbatos. Sočiai pavalgę važiavome į koncertą pavadinimu "Džiazas kviečia klasiką", kuris vyko "Dom Kočnevoi". Prieš koncertą, vyko nuobodi ekskursiją, kurios metu, gidė monotonišku balsu pasakojo apie namo istoriją, jos savininkus. Pastatas neitin gerai prižiūrėtas: sienų dažai nutrupėję, parketas taip pat senas. Etc...Atsisędome pačiame priekyje. Koncertų salėje pasirodė mecosopranas Galina Sidorenko ir  pianistas Sergei Forostianyi. Atlikėjai ne pirmos jaunystės. Koncerto metu skambėjo didelė dalis man žinomų  džiazo kūrinių, Ellos Fitzgerald epochos. Ir jie buvo atliekami mano manymu pernelyg dramatiškai, norėjosi skaidraus, švelnaus garso. Todėl manau tą vakarą "klasika neprisikvietė džiazo"..
 Sekančią dieną įkalbėjome Gari važiuoti į Ermitažą. Ir visai nesigailiu, kad važiavau. Įsitikinau, kad praeitą kelionę, nepamačiau nei pusės Ermitažo salių. Ermitaže taip pat vyko faina ispanų  architekto Santiago Calatrava parodą, kurioje buvo išstatyta gausybė jo maketų.
 Kas mane labiausiai nustebino tai, kad turint ISIC kortelę už bilietą į Ermitažą mokėti nereikia, tiesa teko pakloti 200 rublių leidimui fotografuoti, kurio galėjau ir nepirkti, nes turistų tokia gausa, kad nieks netikrina ar turi leidimą ar ne.
 Dabar net susimačiau.. įdomu, kiek iš viso žmonių dirba Ermitaže. Turbūt vien prižiūrėtojų šimtas. Beje prižiūrėtojos labai skirtingos. Pateiksiu pavyzdį. Nuėję į salę, kur pakabintas K.Malėvičiaus "Juodas kvadratas", Garis ir Irina, panoro nusifotografuoti ir mes pradėjome jį analizuoti. Netrukus prie mūsų priėjo stamboka, bet daili moteriškė-prižiūrėtoja, kuri pradėjo pasakoti apie paveikslą, jo idėją ir pan. Tuo tarpu, kai nuėjome į kinų ar japonų salę ir kažko nesupratę pasiteiravome pas prižiūrėtoją tos salės ji mums atkirto, kad ji nežino, kad jos darbas stovėti ir prižiūrėti šią salę ir jai visai nerūpi visos tos keverzonės, toliau pradėjo dėstyti kokius mokslus ji baigus (kažkas susiję su technika) ir mes palinksėję galvomis išėjome. Tai keista, aš kažkodėl buvau įsitikinus, kad žmonės nors truputį yra žingeidūs ir nusimano apie tai ką  saugo.
 Iš Ermitažo išėjome kiek pavargę, bet pakilios nuotaikos. (bent jau aš).
Vakarop važiavome pas Irinos draugę, kuri gyvena atokiau nuo miesto centro. Privažiavus, pamačiau,  ~25 aukštų butus. Pamačius tokius pastatus, visad pagalvoju, o ką daryti jei liftas sugedęs?  Ačiū Dievui, šįkart jis veikė. Draugė, buvo neseniai persikrausčius tad bute vyko remontas. Ką galiu pasakyti, butas palyginus didelis, neblogai įrengtas, bet nenorėčiau tokiame gyventi. Užtenka pažiūrėti pro langą. Vaizdas neįkvepia.

P.Pikaso keramika, Vallauris,1950m. N.P.Leže dovana 1976m.

2012 m. rugpjūčio 9 d., ketvirtadienis

Šiuolaikinio meno galerija-muziejus "Erarta" & Elektrinio transporto muziejus

Prisimenu 9-10 klasėje auklėtoja su dailės-ekonomikos mokytoja nusivedė mūsų klasę  į Kauno meno galeriją. Ten vyko kažkokia šiuolaikinio meno paroda. Man ji neitin patiko, nelabai ir supratau tas keverzones -"tą meną". Tais pačiais metais ėjau į muzikinį festivalį "Iš arti" , kur buvo atliekami šiuolaikiniai kompozitorių kūriniai. Vėlgi, kai kurie jų man patiko, kiti atrodė absurdiški. Ir tik po ilgų metų lankymosi, klausymosi, stebėjimo šiuolaikinio meno aš pradėjau priimti jį kaip normalų reškinį, kuris turi savo idėją, neša kažkokią žinią arba tiesiog emocionaliai tave paveikia.
  "Erarta" galerijoje nebuvo itin keistų, neiprastų paveikslų ar meno instaliacijų, bet ten buvo daug skirtingų dailininkų darbų, kuriuose galėjai įžvelgti tai kas jiems aktualu. Vieni labiau linkę į primitivizmą, kiti- fantastiką, treti-realybę, istoriją.
 Galerijoje taip pat galima buvo išvysti trumpametražius filmus, kuriuose atsispindėjo kai kurių kabančių galerijoje paveikslų idėja, pagrindinė mintis. Vienas tokių buvo Sergėjaus Šnurovo darbas "Marškiniai".Aš net nežinau ar jis yra nutapęs daugiau paveikslų, kadangi jis yra kompozitorius ir dainininkas.  Filme buvo rodomi nupiešti geltoni marškiniai, kurie įvertinti 100$ , bet nupiešus etiketę D&G kaina išaugo iki 1000$ , o prirašius autoriaus pavardę pakilo iki 10,000$.
 Tamsus kambarys su permatomais burbulais gali daugelį  nuvilti (kad į jį įeiti, reikia mokėti papildomai), iš pirmo žvilgsnio tu matai tik iškabintus burbulus, o po jais, veidrodį. Kiek pasivaikščiojęs, bandai tame įžvelgti kažką įdomaus. Asmeniškai man tai buvo lyg nirimas į gilų vandenyną.
 Išėję iš galerijos keliavome į netoliese esantį elektrinio transporto muziejų. Atėję, skelbimų lentoje pamatėme, kad lankytojai  priimami tam tikru laiku ir įleidžiami atėjus gidui.  Turėjome maždaug 30min laisvo laiko, todėl nuėjome iki šalimais esančios kavinės. Grįžę, sulaukėme gidės ir įėjome į muziejų.  Manau, jeigu gidės nebūtų, nė vienam iš mūsų (gal tik išskyrus vyrus) muziejus nepatikų. Bet mums labai pasisekė, nes turėjome nuostabią gidę, kuri nors ir kalbėjo greitakalbe, labai išsamiai ir įdomiai papasakojo apie stovinčius muziejuje tramvajus ir troleibusus. Visą pasakojimo laikotarpį jaučiaus lyg keliaučiau laiko mašina.
 Atėjus vakarui, kartu su Gariu važiavome į teatrą, žiūrėti baleto "Gulbių ežeras". Turint omenyje, kad bilietai į teatrus, koncetus Rusijoje brangūs, o ir  sedėjome gan gerose vietose , bilietas kainavo tik 900rublių. Bet baletas man nepatiko, nors turbūt vasarą galima ir nesitikėti pamatyti gerą koncertą ar spektaklį.  

2012 m. rugpjūčio 7 d., antradienis

Kunstkamera & Pasivaikščiojimas po parką

Į Peterburgą atvykome, kai jau buvo sutemę. Oro uoste mus pasitiko Gario teta, kurios namuose ir apsistojome. Po kelionės buvome pavargę tad atvažiavę ėjome miegoti.
 Sekančią dieną ėjome į šalia namų esantį baseiną paplaukioti. Baseine neplaukiojau nuo septintos klasės. Mokyklos laikais ėjau į baseiną vien dėl stuburo gydymo. Tai visiškai man neteikė  jokio malonumo, nes po baseino su pusiau šlapiais plaukais tekdavo eiti į muzikos mokyklą, o ir plaukti ten niekas nemokino, visada plaukiojau su lentele. O ir įėjus į baseino pastatą, jausdavai stiprų chloro kvapą.  Tad prisiminimai apie baseiną išliko ne kokie. Bet šįkart visai smagiai pasiplaukiojom, tiesa, kiek pavargau.
Kadangi Rusijoje buvome jau šeštą dieną, ėjome užsiregistruoti. Irina, Gario teta, buvo iš anksto susitarus su darbuotoja iš registracijos punkto dėl mūsų vizito tad ilgai ten neužtrukome. Vėliau ėjome papietauti į čeburėkinę "Brynza". Kadangi aš valgiau tik močiutės čeburėkus ir tai tik saldžius, ne su mėsa, todėl užsisakiau salotas. Užkandę ruošėmės pasivaikščioti, bet deja mus užklupo lietus, todėl grįžome prie mašinos. Šeimyna prieš važiuojant namo, nusprendė patikrinti ar gerai pripūstos mašinos padangos tad ~25min laukiau kol jie patikrins, o tada jau grįžome namo.
  Antrąją dieną Peterburge oras nedžiugino. Išsiruošėme į Kunstkamerą. Prisimenu, kai buvome su Saluto choru Peterburge, mūsų jaunuolių grupė svarstė ar eiti, bet taip ir nenuėjome. Iš žmonių pasakojimų buvau susidarius nuomonę, kad ten be užkoncervuotų išsigimusių vaikų nėra ką žiūrėti ir kad pagrindinę muziejaus dalį būtent tai ir sudaro. Todėl tik atėjus į muziejų nustebau tai ką pamačiau. Didžiąją ekspozicijos dalį  sudarė įvairių genčių, tautų rūbai, papuošalai, instrumentai, buitiniai daiktai. Muziejus man neįtikėtinai patiko. Ir keista, kad šiais laikais, kai įvairūs informacijos šaltiniai prienami , tiek suaugę, tiek vaikai įdėmiai apžiūrinėjo anatominių retenybių ir anomalijų salės eksponatus.
 Išėję iš muziejaus pamatėme, kad stipriai lyja. Aš žinoma pradėjau burbėti, kodėl Garis nepasiemė skiečio ar lietpalčio, kadangi pati buvau pasiemus ir būtume galėję eiti, o ne sedėti ir laukti kol baigsis lietus. Kiek pastovėję lauke, grįžome vidun ir nuėjome į kavinę išgerti karštos arbatos. Vaikinas prie arbatos nupirko milžinišką spurgą, padengtą šokoladu (na žinot, kur amerikiečių policininkai ir Homeris mėgsta). Ją suvalgius mano nuotaika pasitaisė, o ir lietus baigėsi, todėl galėjome eiti į miestą. Deja  vėl pradėjo lyti, ir mano zomšiniai mokasinai peršlapo kiaurai. Perbėgę per parką, atsidurėme prie Isakijaus soboro, norėjome užeiti vidun, bet deja tą dieną jis nedirbo. Netrukus išlindo saulė, judėjome toliau. Aplankėme Kazanės soborą, vėliau pavaikščiojome po centrą, nusipirkome bilietus į baletą"Gulbių ežeras", spektaklį "Otelas" ir koncertą "Klasika kviečia džiazą" . Tiesa, eidami pro bilietų kasas, pamatėme  Luko Geniušo koncertinį plakatą.  Netikėta. Užėjome į parduotuvę, kuroje buvo neįprastas ženklas, leidžiantis fotografuoti. Eidami pamatėme iškaba "Šokolado muziejus", apsidžiaugėme radę dar vieną pramogą, bet neilgam. Pasirodo ten buvo tiesiog šokoladinių figūrėlų parduotuvė. Damn.. Prieš važiuojant namo, užsukome į kavinę papietaut.
Pirmoji diena Peterburge
Batai peršlapo kiaurai

2012 m. rugpjūčio 6 d., pirmadienis

Izmailovo kremlius

Kadangi praeitą kartą neradome Izmailovo kremliaus, nusprendėme paskutinę dieną Maskvoje skirti pasivaikščiojimui po šią pilaitę. Aš tiksliai nežinojau kas tai per vieta, tiesiog internete pamačiau nuotraukas ir panorau pamatyti. Įėjus vidun, pamatėme, kad žmonių beveik nėra, matyt lankomasi savaitgaliais. Vidinėje kremliaus teritorijoje stovėjo dailūs mediniai pastatai. Apėjus pusę teritorijos, sargybinis pamatęs, kad fotografuoju, paklausė ar turiu leidimą, atsakiau, kad ne, bet greitai išsiaiškinom, kad galiu jį įsigyti Degtinės muziejuje. Nuėjus ten, teko kelias minutes pastovėti ir palaukti kol kas nors ateis ir aptarnuas mus. Sulaukę sumokėjom 70 rublių  ir grįžome laukan. Nepraėjo ir 10 minučių, kai prie manęs priėjo kitas apsauginis, pasakęs, kad čia negalima fotografuoti, man atsakius, kad turiu leidimą jis pradėjo gilintis kur įsigjau ir gal teikčiausi jį parodyti, ką aš suprantama ir padariau. Pamatęs leidimą,  patenkintas nuėjo savais keliais. Apėję ratą aplink kremlių, ėjome link išėjimo per turgelį, kuriame išskyrus prekeivius ir mus daugiau nieko ir nebuvo.
 Iš Izmaliovo kremliaus pasukome į parką, kuriame jau lankėmės, tačiau šįkart pamatėme kitą parko dalį, civilizuotesnę. Man ypač patiko alėja, kurioje stuksojo aukšti didingi medžiai. Ilgai vaikščioję galiausiai priėjome savo namų gatvę, tiesą šįkart išlindome gerokai toliau namų, bet šiaip ar taip nebereikėjo važiuoti nei metro, nei troleibusu.  

2012 m. rugpjūčio 5 d., sekmadienis

Politechnikos muziejus & Moscow city

Ryte išvažiavome į Kremlių. Prie Kremliaus buvome ~13val, norėjome eiti į "Oružeinaja palata",  bet pažiūrėjome, kad artimiausias seansas  14:30. Tada nusprendėme eiti į Almazų fondą.   Kasose pasakė, kad bilietus galime įsigyti prie įėjimo tad ėjome link jo. Atėję sužinojome, kad  dabar pietų pertrauka ir Almazų fondas dirbs nuo 14val. Na ir nepasisekė. Nutarėme eiti į Politechnikos muziejų. Maskvos gyventojai ypatingi žmonės, paklausus kaip rasti vieną ar kitą objektą,  jie niekada nesugebės tau pasakyti kuria kyrptimi eiti, nes tikrų maskviečių su kiekviena diena vis mažiau, miestą užėmė aplinkinių miestų ir šalių gyventojai.  O gal tai visgi ne vienos  Maskvos, o visų sostinių problema?
  Keliskart perėję  "Novaja ploščad'" gatvę  (nors moteriška intuicija sakė, kad reikia eiti tą pačia gatvės puse, o nesimalti pirmyn-atgal) galiausiai pasiekėme tikslą.  Fotografavimas muziejuje kainavo 70 rublių. Įėjus į pirmąją salę, kur stovėjo senovinės mašinos, motociklai, dviračiai ir modeliukai, moteriškė prižiūrėjusi tą patalpą, pasakė, kad galima fotografuoti, filmuoti  eksponatus, bet tik neliesti. Ištiesu, kai kuriuose muziejuose jautiesi kaip laboratorijoje ar net kalėjime. Prisimenu, kai pirmą kartą su mama vaikščiojome po Oružeinaja palata ir ji palietė vieną iš eksponatų, norėdama sužinoti iš ko pagamintas. Kad jūs girdėtumėte, kokį triukšmą pakėlė prižiūrėtoja, ji dar ilgai vaikščiojo mums iš paskos, norėdama įsitikinti ar daugiau nieko neliesim. Bet grįžkime į Politechnikos muziejų. Pirmiausia ką galiu pasakyti tai labai didelis pastatas, kurį sudaro berods keturi aukštai. Pirmąjame aukšte, kaip minėjau, žiūrėjome transporto priemones. Toliau ėjome į labai įdomią ekspoziciją  "Triukšmo rekonstrukcija". Muziejaus lankytojai patys galėjo išstatytais prietaisais atkurti garsus, kurie buvo naudojami teatruose ir kino filmuose XXa. pirmojoje pusėje. Prie kiekvieno instrumento buvo iškabintos lentelės, kuriose paaiškinta kaip naudotis jais. Taip pat rodomas nebilusis kinas, pvz. šarvuotų karių kova kalavijais, važiuojančio tanko scena, žirgo jojimas ir pan.  Visų šių prietaisų kūrėjas aktorius V.A.Popov (1889–1968) .Šiais laikais tokiais prietaisais nei teatruose, nei kine nesinaudojama, juos pakeitė šiuolaikinės technologijos.
  Pažaidę, keliavome toliau. Apžiūrėjome senus fotoaparatus, telefonus, kompiuterius, vertingus akmenis ir iš jų pagamintus dirbinius. Negalvokite, kad tai viskas, ten buvo daug daugiau eksponatų tiesiog aš išvardijau tai kas man įdomu ir aktualu. Manau kiekvienas žmogus, kuris domisi istorija,  technikos evoliucija privalo apsilankyti šiame muziejuje.
 Viso muziejaus apeiti nesuspėjome, nes skubėjome grįžti prie Kremliaus. Deja grįžus prie įėjimo į Almazų fondą, mums pasakė, kad visi biietai išpirkti, todėl keliavome į Moscow city, kur turėjo vykti prancuziškos muzikos vakaras.
 Atvykę  į metro stotį pavadinimu "Vystavočnaja", kuri atidaryta 2005m.rugsėjį, pastebėjome, kad iš jos yra keli maršutai tad privalai žiūrėti į informacijos švieslentę, kad įsėstum į tau tinkančiu maršutu važiuojantį metro traukinį. Užkilę eskalatoriumi  pamatėme nuotraukų parodą tad nuėjome apžiūrėti. Paroda buvo susijusi su traukinių ir geležinkelių istorija. Pabaigus žiūrėti parodą, maniau išlysime į lauką, bet pasirodo metro sujungtas su prekybos ir pramogų centru. Kadangi iki vakaro koncerto turėjome daug laiko, nuėjome papietauti, o vėliau užlipome į centro viršutinį aukštą ir vaikščiojome po gigantiškų matrioškų formų skulptūrų parodą.  Leidžiantis žemyn išgirdome prancūziškas dainas ir supratome, kad koncertas prasideda. Nusileidę žemyn, įsitaisėme ant didelių apvalių pufų. Staiga prieš mane išdygo vyriškis su beretė ir pasakė, kad prekybos centro sąskaita  visą valandą pieš šaržus. Aš nespėjau tarti nė žodžio kai jis  jau sedėjo prieš mane su popieriaus albumu ir pridūrė, kad pirmąkart tenka piešti tokios simpatiškos panelės šaržą. Suprantama aplink pradėjo rinktis smalsi publika, stebinti dailininko procesą. Nupiešęs šaržą, dailininkas pasirašė ir padavė man savo šedevrą. Netrukus prie manęs priėjo jaunuolis, paklausęs ar ši paslauga nemokama. Taip prie dailininko pradėjo rinktis eilė norinčių nusipaveiklsuoti, o aš tik mintyse svarsčiau "Kaip gerai, kad aš buvau pirma ". Koncerto metu išgirdau daug girdėtų dainų ir vis masčiau "Kaip gaila, kad nemoku prancūzų kalbos". Vakarui neįpusėjus prasidėjo viktorina, kurios metu buvo užduodami klausimai susiję su Prancuzija. Kadangi aš nekokia tos šalies žinovė, perleidau tą garbę pasireikšti Gariui . Ir jam labai puikiai sekėsi. Pirmojoje viktorinoje jis buvo per plauką nuo sėkmės, o antrojoje tapo nugalėtoju . Labai didžiavausi savo vaikinu lyg būčiau pati laimėjus.
 Paskutinį  vakarą Maskvoje praleidome labai turiningai ir smagiai.

"Vėjas"
Varlės kvarksėjimo imitavimas

2012 m. rugpjūčio 4 d., šeštadienis

Moninas

Trečiąją dieną, iš pačio ryto keliavome į Moniną, o atvykę ten ieškojome karinių oro pajėgų muziejaus. Kadangi miestelis nedidelis, išlipę iš traukinio, pasiklausėme žmonių kuria kryptimi eiti ir sėkimingai priėjome oro pajėgų akademiją. O kur toliau? Jokių ženklų nurodančių kelią į muziejų nebuo. Tad užėjome prie įėjimo esančią būdelę. Ten stovėjo jauna kariškė ir kalbėjo telefonu. Pamačiusi mus paklausė ko mums reikia, mums atsakius, atsakė kaip nueiti. Pasirodo mums reikėjo apeiti akademijos teritoriją. Galiausiai atėję į vietą, pamatėme daug stovinčių aikštelėje mašinų, žmonių. Kaip vėliau paaiškėjo, muziejuje vyko kažkokio paminklo atidengimas, todėl suvažiavo televizija, aplink buvo daug kariškių ir muziejaus lankytojų. Nepastebėję, praėjome pastatą, kuriame reikėjo įsigyti bilietus. Tad kai priėjome lėktuvų teritoiją, moteriškė tikrinanti bilietus, pasakė, kad reikia grįžti atgal ir po dešine esančiame pastate įsigyti bilietus. Taigi grįžome atgal. Kas mane labiausiai erzino visą kelionę Rusijoje- tai kad norėdamas muziejuje fotografuoti turi papildomai mokėti. Ir tai nėra simbolinis mokestis, dažnai kaina svyruoja nuo 70 iki 200 rublių. Tiesa, nuskilo, kad buvome pasidarę ISIC korteles, todėl berods visuose muziejuose, galerijose taikė nuolaidas. Bilietas vienam į muziejų kainavo 100rublių, o fotografavimas 20rublių.
Į kai kuriuos lėktuvus galima buvo įeiti, apžiūrėti salonus, pilotų kabinas. Suprantama didžioji dalis lėktuvų vidaus išlaužyta, detalės išvogtos, bet po truputį bandoma juos atstatyti .
  
Kiek šitam stendui metų? Tikrai daugiau nei man

2012 m. rugpjūčio 3 d., penktadienis

VDNCh ir MGU

Antrąją dieną keliavome į VDNCh, nes mama sakė, kad verta apsilankyti. Išlipome iš metro ir toliau ėjome pėstute. Gatvėse kaip visad buvo pilna reklamas dalinančių siauraakių, įkyrių prekeivių. Galiausiai priėjome pagrindinį įėjimą, kuris taip pat buvo apklijuotas milžiniškais reklaminiais stendais. Įėję, pasukome į dešinę pusę link atrakcionų parko,  bet ten teritorija buvo atitverta tvorele, tad ėjome palei tvorelę, ieškodami įėjimo. Pagaliau priėjome atrakcionų parką. Aš tiesą sakant nesu didelė karuselių fanė, nes nuo vaikystės likę ne kokie prisiminimai tad nedegiau noru pasisupti, juolab kad ir kainos gana aukštos, o ir karuselės, sovietmčio laikų.  Bet visgi nusprendėme, kad ant apžvalgos rato reikia būtinai pasisupti. Priėję prie kasų, pamatėme, kad yra du bilietų  tipai, supimasis uždaroje kabinoje, arba atviroje. Suprantama, kad pastarasis brangesnis, bet kadangi aš norėjau įamžinti iš viršaus atsiveriančius vaizdus, pasirinkome antrąjį variantą, nes nenorėjau fotografuoti per abejotino švarumo langus.
 Išėję iš atrakcionų teritorijos keliavome link fontanų. Pagrindiniame pastate vyko tropinių drugelių paroda į kurią mes nenuėjome. Beje teritorija prie šio pastato iš priekio taip pat buvo atitverta. Toliau priėję fontanus, pamatėme, kad jie neveikia. Nežinau ar tik tądien, ar apskritai nebejungiami. Pirmasis paviljonas į kurį nuėjome buvo Armenijos. Aš įsivaizdavau, kad ten turi būti išstatyti kažkokie eksponatai ar vykti parodos, bet ten tiesiog buvo įrengtas restoranėlis ir parduotuvės. Įėję į sekantį paviljoną, išvydome tą patį- parduotuves. Tik ten jau buvo prekiaujama įvairiais medžiaginiais paveikslais, pagalvėmis it pan. O kai kurie paviljonai buvo apskritai uždaryti. Tiesa, kai grįžome namo, Ole minėjo, kad lyg vėl norima atkurti paviljonus ir rengti juose įvairias parodas. Nieko įdomaus neradę,nepamatę,  išskyrus savitą paviljonų architektūrą, ėjome  į memorialinį kosmonautikos muziejų. Muziejus įrengtas moderniai, jame daug eksponatų, nuotraukų, rodomi vaizdo įrašai apie Gagariną, jo skrydį į kosmosą, išstatyti šiuolaikiniai skafandrai, asmeniniai kosmonautų daiktai ir daug kitų dalykų.
 Pabuvoję muziejuje važiavome į MGU. Išlipę svarstėme kur vėliau galėsime papietauti. Garis užmatė, kad netoliese yra McDonaldas. Iki MGU dar reikėjo gerą gabalą paeiti. O kadangi tiek aš, tiek Garis užsidėjome dar visai naujus nenešiotus batus, kojos buvo nutrintos, o aš net kojinių nepasiemiau. Pasivaikščiojimas virto kančia, bet aš buvau užsispyrus ir norėjau pamatyti prie MGU esantį fontaną-ežerą. Tiksliai nežinojau kas ten , tik nuotraukose mačiau. Radę tikslą ėjome atgal. Iki vadinamų vorobyovy gory nenuėjome, o taip norėjosi.
Prekybos centrą, kur buvo kavinės, restoranai, pasiekėme turbūt per valandą, jei ne ilgiau. Vienintelis noras buvo atsisėsti. Užkilę viršun, nuėjome greito maisto restoraną "Teremok". Ten užsisakiau vandens, sriubos ir lietinį. O Garis kaip visad nuėjo link McDonaldo. Papietavę, pailsėję ruošėmės namo. O kad palengvinti savo dalę, užsiklijavau ant kojų pleistrus . Namus pasiekėme be nuotykių.

2012 m. rugpjūčio 2 d., ketvirtadienis

Kelionė į Maskvą

Atėjo laukta diena, o tiksliau naktis, kai turėjome išskristi į Maskvą.
1:20  Vladikas pasiemė mus iš namų ir važiavome į Vilniaus oro uostą. Mane kaip visad mašinoje užliuliavo ir kelionės metu užmigau. Nepastebimai atvykome į Vilnių, atsisveikinome su Vladiku ir ėjome ieškoti vietos prisėsti, kadangi turėjome dar daug laiko iki skrydžio. Kadangi paskutinį kartą iš Vilniaus skridau turbūt 2009metais, nuo to laiko šis bei tas pasikeitė. Pvz. tai, kad pirmame aukšte nebestovi kėdės. Damn. Visgi pamatėme, kad dabar visi sėdi antrame aukšte tad lipome tenai. Taip, lipome, nes nepastebėjome, kad egzistuoja toks dalykas  kaip liftas. Garis prigulė ir kurį liką snaudė, o aš klausiausi muzikos. Praėjus kelioms valandoms, leidomės žemyn. Atidavę bagažą, praėję kontrolės postus, laukėme lėktuvo. Už lango jau buvo matyti kaip kyla saulė.
  Lėktuvas buvo pustuščias, už mūsų sėdėjo šeima su mažais vaikais, o tai reiškė, kad vargu ar skrisime tyloje ir ramybėje. Taigi, neiškentėję persėdome į priekines vietas. Vėliau gavome saldžius pusryčius, užkandome ir neilgai trukus atskridome  į Maskvą. 
 Čia ir prasidėjo mūsų ilgą kelionė į Olios (mamos draugės, kuri turėjo mus priimti) namus. Pirmoji užduotis buvo nusigauti nuo oro uosto į Maskvos centrą. Paklausę darbuotojų kaip nusigauti iki centro jie pasiūlė traukinį. Išėjome iš oro uosto, pasižvalgėm, grįžom atgal. Pakilome į kažkurį oro uosto aukštą. Garis nuėjo ieškoti informacijos, o aš likau laukti. Po kiek laiko grįžęs, pasakė, kad važiuosim autobusu, nes taip pigiau. Tad vėl nusileidome ir laukėme autobuso. Sulaukus autobuso, aš nė negalėjau įsivaizduoti kaip ilgai mes važiuosime į centrą. Visą kelią važiave autobusu, grožėjomės gyvenamaisiais nameliais, darželiais . Papuolę į kamštį stebėjome kaip dulkėtais šaligatviais ir kelkraščiais važiuoja kažkur skubantys vairuotojai. Pasiekę galutinę stotelę išlipome ir ėjome link metro. Maskvos metro itin pritaikytas sportiškiems turistams, turiu omenyje, kad priėjus laiptus jums teks pakilnoti savo lagaminus, nes nei lifto, nei nusileidimo, pakilimo kalnelių-takelių nėra. Paguoda viena,  nors Maskvos metro gan gilus, palyginus su Europos šalių, jums neteks lipti, tą ilgą kelią žemyn, laiptais, eskalatoriai ten yra
 Pasiekę savo stotelę-išlipome ir ėjome požeminiu tuneliu, ieškoti išėjimo prie savo tramvajų-troleibusų stotelės. Gan greitai radė išėjimą, pakilome į dienos šviesą. Ten įlipome į tinkantį troleibusą, nusipirkome bilietą ir.. laukėmekol kas padės jį atžymėti . Kadangi troleibusuose įvesta tokia sistema: pirmiausia  reikia įdėti bilietą į komposterį, palaukti kada užsidegs žalia švieselė ir tada vartai atsidaro . Taip, vartai, lyg eitum į muziejų.
 Išlipus, Garis paklausė koks namo numers. Aš žinoma sumaišiau numerį ir mes perėjome ne į tą gatvės pusę, paklaidžiojome, supratome, kad kažkas čia ne taip, reikamo buto nėra, tada atsiverčiau užrašų knygelę pasitikslinti koks namo numeris. Priėjus prie pastato durų, suvedžiau ilgą kodą ir durys atsidarė.  Prieš mus išdygo dar viena eilė laiptų, o pakilus jais ,toliau kilome liftu. Viršuje, paskambinus į buto duris, išvydome besišypsančią Olę. Pasiekėme jos namus apie 11:30.
  Kiek atsiputę, papusryčiavę antrą kartą,  nusprendėme nesedėti namie, o keliauti į miestą, o tiksliau į Raudonąją aikštę. Čia jau viskas vyko sklandžiai. Tuo pačiu maršutu, kuriuo atvykome, keliavome atgal link metro. Išlipome prie Didžiojo teatro ir čia bandžiau susioerntuoti į kurią pusę eiti. Šįkart nesuklydau, ėjome tinkamu keliu. Artėjant Raudonosios aikštės, pamatėme daug karinių mašinų kaip vėliau paaiškėjo tądien buvo VDV diena  tad tiek milicininkų, tiek desantininkų buvo pilnas miestas.
  Pirmiausia atėjome į Raudonąją aikštę, arčiau krantinės vyko kažkoks koncertas, bet kadangi teritoija buvo atitverta ir ten stovėjo milicininkas -neėjome. Įsiamžinę aikštėje, nuėjome į Gum'ą. Gumas- tai kaip bet kuri brangi parduotuvė, po kurią vaikštai kaip galerijos ar muziejaus lankytojas, žiūri į prekes kaip į eksponatus, nes kainos kosminės ir vargu ar randi ką nusipirkti.
 Apėję Gum'ą keliavome link Aleksandro sodo. Kadangi buvo ganėtinai karšta, žmonės pliuškenosi  fontanuose.
 Kadangi nežinojome kur yra Arbatas, Garis nuėjo paklausti gatvėje stovinčio milicininko. Gavę atsakymą patraukėme jo link. Ir tiesą sakant maniau, išvysti kažką įspūdingesnio. Pirma, kad ten buvo nežmoniškai daug žmonių. Antrą, mes užėjome į kavinę, tokio tipo kaip Delano ir labai neskaniai pavalgėme.
Paskutinė dienos stotelė buvo Gorkio parkas. Kadangi dar iki kelionės buvau prisižiūrėjus internete parko nuotraukų, norėjau ten pasivaikščioti. Teko ir vėl važiuoti metro. Bet vertėjo aplankyti Gorkio parką, nes iš ten atsiveria gražus krantinės vaizdas, kurį aš žinoma įamžinau.