Ermitažas

Ketvirtąją dieną Peterburge ilsėjomės nuo muziejų ir galerijų. Ryte nuvažiavome į mokyklą, ten dirba Gario teta. Apsitvarkėme jos klasėje: palaistėm geles, pajungėm vaizdo aparatūrą. Išėję, ėjome į kepyklėlę. Ten užsisakėme krūvą bandelių ir arbatos. Sočiai pavalgę važiavome į koncertą pavadinimu "Džiazas kviečia klasiką", kuris vyko "Dom Kočnevoi". Prieš koncertą, vyko nuobodi ekskursiją, kurios metu, gidė monotonišku balsu pasakojo apie namo istoriją, jos savininkus. Pastatas neitin gerai prižiūrėtas: sienų dažai nutrupėję, parketas taip pat senas. Etc...Atsisędome pačiame priekyje. Koncertų salėje pasirodė mecosopranas Galina Sidorenko ir  pianistas Sergei Forostianyi. Atlikėjai ne pirmos jaunystės. Koncerto metu skambėjo didelė dalis man žinomų  džiazo kūrinių, Ellos Fitzgerald epochos. Ir jie buvo atliekami mano manymu pernelyg dramatiškai, norėjosi skaidraus, švelnaus garso. Todėl manau tą vakarą "klasika neprisikvietė džiazo"..
 Sekančią dieną įkalbėjome Gari važiuoti į Ermitažą. Ir visai nesigailiu, kad važiavau. Įsitikinau, kad praeitą kelionę, nepamačiau nei pusės Ermitažo salių. Ermitaže taip pat vyko faina ispanų  architekto Santiago Calatrava parodą, kurioje buvo išstatyta gausybė jo maketų.
 Kas mane labiausiai nustebino tai, kad turint ISIC kortelę už bilietą į Ermitažą mokėti nereikia, tiesa teko pakloti 200 rublių leidimui fotografuoti, kurio galėjau ir nepirkti, nes turistų tokia gausa, kad nieks netikrina ar turi leidimą ar ne.
 Dabar net susimačiau.. įdomu, kiek iš viso žmonių dirba Ermitaže. Turbūt vien prižiūrėtojų šimtas. Beje prižiūrėtojos labai skirtingos. Pateiksiu pavyzdį. Nuėję į salę, kur pakabintas K.Malėvičiaus "Juodas kvadratas", Garis ir Irina, panoro nusifotografuoti ir mes pradėjome jį analizuoti. Netrukus prie mūsų priėjo stamboka, bet daili moteriškė-prižiūrėtoja, kuri pradėjo pasakoti apie paveikslą, jo idėją ir pan. Tuo tarpu, kai nuėjome į kinų ar japonų salę ir kažko nesupratę pasiteiravome pas prižiūrėtoją tos salės ji mums atkirto, kad ji nežino, kad jos darbas stovėti ir prižiūrėti šią salę ir jai visai nerūpi visos tos keverzonės, toliau pradėjo dėstyti kokius mokslus ji baigus (kažkas susiję su technika) ir mes palinksėję galvomis išėjome. Tai keista, aš kažkodėl buvau įsitikinus, kad žmonės nors truputį yra žingeidūs ir nusimano apie tai ką  saugo.
 Iš Ermitažo išėjome kiek pavargę, bet pakilios nuotaikos. (bent jau aš).
Vakarop važiavome pas Irinos draugę, kuri gyvena atokiau nuo miesto centro. Privažiavus, pamačiau,  ~25 aukštų butus. Pamačius tokius pastatus, visad pagalvoju, o ką daryti jei liftas sugedęs?  Ačiū Dievui, šįkart jis veikė. Draugė, buvo neseniai persikrausčius tad bute vyko remontas. Ką galiu pasakyti, butas palyginus didelis, neblogai įrengtas, bet nenorėčiau tokiame gyventi. Užtenka pažiūrėti pro langą. Vaizdas neįkvepia.

P.Pikaso keramika, Vallauris,1950m. N.P.Leže dovana 1976m.