6 DIENA. Ryte atsisveikinom su savo paplūdimio nameliu ir iškeliavome link Haghpat vienuolyno. Waze ir vėl nusprendė mus apgauti ir išsiusti į Azerbaidžaną. Gari pasidavė jo manipuliacijom ir pasuko aplinkiniu keliu, kuris iš ėsmės susijungia su Diližanu, bet jei pasukti vėliau į dešinę atsidursi Azerbaidžiane. Jei nebūčiau patikrinus tai būtumėm kukavę prie pasienio, kadangi waze nenurodė, kad jo duotam maršute reik kirsti sieną.
Turiu pasakyt, kad Armenija tokia skirtinga. Joje telpa viskas:nuogi dykumu kalnai, uolos, lygumos, žali kalnai primenantys Alpes. Čia keliuose galit sutikti ožkas, avis, arklius, karves, kiaules, žąsis. Tiesa žemė mažiau dirbama, nes turbūt neitin derlinga, reik gausiai drėkinti.
Privažiuojant Haghpat vienuolyną, waze mus pavedė trumpesniu keliu - žolėmis apaugusiais kaimo takais. Aš neiškenčiau ir paprašiau Gario pastatyti mašiną prie artimiausiu varteliu, nes jau nebegaliu pernešti tu kreivu takeliu ir mieliau pėstute pereisiu ir pafotografuosiu kaimą.
Mano nustebimui į vienuolyną atvažiavo net keli turistu autobusai . Čia lankosi gan daug vokiečiu ir prancuzu. Žinoma ir kitu Europos šaliu turistu netruksta.
Prie vienuolyno kamuoliu žaidė vietiniai berniukai . Ir staiga kamuolys nuskrido link bobulytės, kuri atsakinga už tualeto tvarką. Ji paėmė kamuolį ir pradėjo kažką rėkti, bet kamuolio taip ir negražino. Matyt pasakė, kad nežaistu prie vienuolyno. Jūs matytumėt kaip jie kurė kamuolio išgelbėjimo operaciją: davėsi pirmyn atgal, galvodami iš kokios pusės apeiti močiutę, ir vietinės mergaitės prašė paprašyt kamuolio. Galiausiai po gero pusvalandžio atgavo kamuolį.
Kadangi laiko turėjom nedaug tai niekur daugiau nevažiavom, keliavom tiesiai į Gyumri, antrą pagal dydį miestą Armenijoj. Nors buvom suplanavę miestą apžiūrėt sekančią dieną, vis gi nusprendėm pažiūrėt kaip jis atrodo prie žibintu šviesos. Centre buvo daug žmoniu, mes net pagalvojom gal šiandien kokia šventė ir paklausėm policininku. Tie atsakė, kad tai eilinė diena ir žmoniu visada tiek daug. Tiesa kada sutemo, mūsu laukė siurprizas. Nė vienas žibintas centrinėj aikštėj nebuvo įjungtas ir net centrinėse gatvėse, tik parduotuviu ir kaviniu vitrinu dėka gatvės buvo apšviestos. Mes ten vaikščiojom iki 21 val. gal vėliau ir įjungia, bet abejoju. Tiesa už centro žibintai įjungti. Žodžiu mes likom nesupratę.
Per vakarienę, mums sėdint pavėsinėj, pradėjo kaip iš kibiro lyti. Ir padavėja paprašė ateit vidun, nes neįmanoma nešioti maistą per tokį lietu. Ir iš tiesu, viduj buvo gerokai jaukiau. Mes gavom asmeninį kambariuką su kilimu ant sienos. Pavalgėm skaniai ir net pirmą kartą paragavom tokią įvairovę sūriu. Na ir vynas pirmąkart papuolė geras.
Turiu pasakyt, kad Armenija tokia skirtinga. Joje telpa viskas:nuogi dykumu kalnai, uolos, lygumos, žali kalnai primenantys Alpes. Čia keliuose galit sutikti ožkas, avis, arklius, karves, kiaules, žąsis. Tiesa žemė mažiau dirbama, nes turbūt neitin derlinga, reik gausiai drėkinti.
Mano nustebimui į vienuolyną atvažiavo net keli turistu autobusai . Čia lankosi gan daug vokiečiu ir prancuzu. Žinoma ir kitu Europos šaliu turistu netruksta.
Prie vienuolyno kamuoliu žaidė vietiniai berniukai . Ir staiga kamuolys nuskrido link bobulytės, kuri atsakinga už tualeto tvarką. Ji paėmė kamuolį ir pradėjo kažką rėkti, bet kamuolio taip ir negražino. Matyt pasakė, kad nežaistu prie vienuolyno. Jūs matytumėt kaip jie kurė kamuolio išgelbėjimo operaciją: davėsi pirmyn atgal, galvodami iš kokios pusės apeiti močiutę, ir vietinės mergaitės prašė paprašyt kamuolio. Galiausiai po gero pusvalandžio atgavo kamuolį.
Kadangi laiko turėjom nedaug tai niekur daugiau nevažiavom, keliavom tiesiai į Gyumri, antrą pagal dydį miestą Armenijoj. Nors buvom suplanavę miestą apžiūrėt sekančią dieną, vis gi nusprendėm pažiūrėt kaip jis atrodo prie žibintu šviesos. Centre buvo daug žmoniu, mes net pagalvojom gal šiandien kokia šventė ir paklausėm policininku. Tie atsakė, kad tai eilinė diena ir žmoniu visada tiek daug. Tiesa kada sutemo, mūsu laukė siurprizas. Nė vienas žibintas centrinėj aikštėj nebuvo įjungtas ir net centrinėse gatvėse, tik parduotuviu ir kaviniu vitrinu dėka gatvės buvo apšviestos. Mes ten vaikščiojom iki 21 val. gal vėliau ir įjungia, bet abejoju. Tiesa už centro žibintai įjungti. Žodžiu mes likom nesupratę.
Per vakarienę, mums sėdint pavėsinėj, pradėjo kaip iš kibiro lyti. Ir padavėja paprašė ateit vidun, nes neįmanoma nešioti maistą per tokį lietu. Ir iš tiesu, viduj buvo gerokai jaukiau. Mes gavom asmeninį kambariuką su kilimu ant sienos. Pavalgėm skaniai ir net pirmą kartą paragavom tokią įvairovę sūriu. Na ir vynas pirmąkart papuolė geras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą