Apie keliones: Pirma diena Khor Virap ir kelionė į Tatev

1-os dienos maršutas :Khor Virap- Azat rezervuaras -Geghard vienuolynas- Areni kaimas- Tatev

Jūs paklausit, o kodėl Armenija? Apie kelionę į Armeniją buvo daug galvota ir planuota. Perskaitytas nevienas straipsnis ir peržiūrėtas ne vienas video. O viskas prasidėjo 2010 metais, kai Eurovizijoje suskambėjo dainininkės Sirusho daina "Qele qele". Ji buvo mano favoritė tais metais. Praėjus Eurovizijai aš pradėjau aktyviai ieškoti Sirusho dainų internete. Parsisiunčiau per torrent jos kelis ankstesnius albumus. Ir štai taip iki šiandien seku jos kūrybą. Žinoma per tą laiką atsirado dar keli mėgiami Armenijos atlikėjai, dar kelios dešimtys mėgiamų armeniškų dainų, bet vis gi Sirusho liko mano favoritė.
Kadangi keliaujunčių į Armeniją mažai, bent jau mano aplinkoje jų iš vis turbūt nėr tai visi labai stebėjosi, kas mane ten patraukė ir apskritai ar yra ten ką žiūrėti. Vis dažniau sutikdavau žmones keliaujančius į Gruziją ar besiruošiančius ten vykti, kadangi turizmas ten gerokai išvystytas, na ir šalis didesnė ir žinoma jūra šalia. O aš jų klausiau ir galvojau:" Nereikalinga man jūsų ta Gruzija, aš į Armeniją noriu".Prisimenu net Ramutė, Saluto choro vadovė, po kažkurios kelionės, kažkaip buvo užsiminus, kad gal sekanti kelionė bus į Armeniją, bet ... deja.
Ir žinoma kaip ir bet kuriai svajoniai artėjant, pradedi bijoti. O gal nusivilsi, o gal nepatiks, o gal viskas tik mano galvoje susikurta iliuzija? Tad beliko nuvažiuot ir įsitikinti.

Khor Virap vienuolynas

Skrydis į Jerevaną. Vos atskridusi iš Lietuvos rugpjūčio 1-ąją į Tel Avivą, beveik nekeisdama bagažo turinio, sekančią dieną išskridom į Jerevaną. Skrydis buvo netiesioginis su persėdimu Tbilisyje . Ir tiesą sakant jau čia, Gruzijos oro uoste, prasidėjo mūsų nuotykiai. Nežinau, ar todėl, kad skridome naktį, ar todėl, kad Gruzijos oro uostas nedidelis ir ten ne itin daug keliauninkų, o gal todėl, kad Tbilisis būna galutinis taškas... žodžiu transferis buvo tuščias. Kaip tuščias? Mes priėjome prie lentelės pavadinimų Transfer, ten stovi standartis apvalintas stalas, o už jo praėjimas į rankinio bagažo apžiūrą. Kadangi niekas nestovėjo prie stovo (stalo) tad mes tiesiu taikimu nuėjome į apžiūrą. Darbuotojai nustebo mus pamatę: " Maždaug ką jus čia darote" ir paprašė mūsų grįžti atgal prie stovo ir palaukti kito darbuotojo. Po kokių 5-7 min, darbuotojęs turėjęs mums duoti bilietus, atėjo. Iš tiesu mūsų buvo nedaug. Viena panelė iš Jordanijos jei neklystu ir armenų pora su dviem vaikais. Mūsų paprašė parodyti pasus ir įteikė tik ką iš kambariuko atneštus bilietus. Kai praskanavo mūsų daiktus jau ruošėmės atidaryt duris ir išeit, bet durys buvo užrakintos. Teko ir vėl laukti kol ateis darbuotojas ir atidarys duris. Jis atėjo atidarė, mes užlipom laiptais aukštyn ir vuolia mes prie vartų. Bet... (Jūs žinot visad yra bet..) O kurie gi mūsų vartai? Sakysit, taigi ant bilieto parašyta. Ne, ant bilieto neparašyta. Sakysit, nu gerai, pažiūrėkit į informacinius ekranus. Ne, ten irgi neparašyta. Žodžiu galiausiai pasivaikščioję pirmyn-atgal, priėjome prie artimiausių vartų, kur buvo parašyta Kiev ir paklausėm kur turėtu būt mūsų įlaipinimas. Panelė paskambino ir pasakė, kad čia, kur mes stovim bus laipinimas. Taigi nusiraminom ir atsisėdom prie vartu. Vos spėjus prisėsti, buvo pasakyta, kad laipinimas prasideda, tačiau ekrane vis dar buvo parašyta "Kiev". Todėl daugelis keleivių, nusileidę į autobusą, kuris veža link lėktuvo, klausė: " Čia į Jerevaną?".
Atskridom į tuščią Jerevano oro uostą. Pasų kontrolėj buvo tik mūsų lėktuvo keleiviai. Įdomu tai, kad pasų kontrolėj visi stovi bendroj eilėj ir kai ateina tavo eilė, ekranėlyje parodo numerį budelės prie kurios turi prieiti. Man pasitaikė snaudžiantis pasienietis. Tik man padavus pasą, jis mane pamatė ir pradėjo vartyti mano paso puslapius, kuriame nuo 2010m stovi turbūt 3-4 Rusijos vizos, apie 10 Izraelio vizų ( jau beveik ir laisvų puslapių nebeliko). Vartė jis, žiūrėjo, galiausiai klausia manęs "How are you?". Aš net pasimečiau. Pagalvojau:" Tu tik dabar prabudai?".
Atsiėmėm lagaminus ir čia pat nusipirkom Beeline kompanijos sim korteles. Ten buvo dar dvi kompanijos, bet jos jau užsidarinėjo. Šiaip ar taip manau kainos panašios, kaip ir planai. Pasirenki reikiama kiekį GB ir prie jų tau dar priklauso tam tikras skaičius sms ir skambučių. Mes paėmėm po 3GB interneto. Kiek sumokėjome neprisimenu, bet jei kam aktualu, galit visas kainas rasti internetu.
Išsikeitėm pinigus banke, nors oro uoste stovi daug valiutos keitimo automatų, kažkodėl banke kursas geresnis. Beliko tik atsiimti užsakytąjį visureigį. Kaip visad tos pačios procedūros: dokumentai, mašinos būklės filmavimas, fotografavimas ir štai rakteliai rankoje. Ir koks buvo mano pirmos dienos nusivilimas... sužinojus, kad radijas neveikia. Tą prasme veikia 2 stotys ir viskas. Juk negali būt, kad Armenijoj tik dvi radijo stotys. Ar gali būt? Žodžiu visą kelionę mes prabuvom be muzikos, tiksliau armėniškos muzikos. Manau tai buvo baisiausias dalykas nutikęs mums, o tikslaiu man, Armenijoj.
Prieš pradedant savo maršutą, užsukome į supermarketą nusipirkti ko nors užkasti ir žinoma atsigerti. Aš kaip tikra keliauninkė prisiruošiau fotografuoti ko yra parduotuvėj, bet man vos spėjus pakelti telefoną, parduotuvės darbuotojas pasakė nefotografuoti. Čia pat galvoje praskrido mintis: " Va va.. kokie svetingi armenai".
Nemiegoję visą parą, važiuojame tiesiai į Khor Virap vienuolyną. Gari pasiliko mašinoje, nusnausti, kadangi laukė dar labai ilgas kelias iki Tatev. O aš išėjau pasivaikščioti po vienuolyną. Kadangi pati nemėgstu datų ir istorijos, todėl ir jūsų nevarginsiu. Kam įdomu, galit patys internete pasiskaityti apie vienuolyną ir mūsų lankytus objektus. Galiu tik pasakyti, kad šis vienuolynas randasi labai arti Turkijos sienos, todėl Ararato kalnas itin gerai matos. Khor Virap gan vėlyvos statybos vienuolynas 17-18 a. Armenijoj yra ir 4-5 amž. vienuolynų, kadangi tai pirma krikščionybę priėmusi valstybė. Bevaikščiojant po vienuolyną apsidžiaugiau išgirdus muziką, deja tai buvo tiesiog įrašas. Užėjau į vieną iš patalpų ir pamačiau ten skylę grindyse. Ne, ką jūs... tai ne tai apie ką jūs pagalvojot. Ten buvo tandyr- kepsninė lavašui. Nežinau, kodėl, bet aš ir pati nustebau pamačius ją. Gal todėl, kad nepratus matyt jas. Bet po to pati stebėjaus, ko aš stebiuos, juk tai vienuolynas. Vienuoliai juk turi kažkur gaminti duoną.
Tiesa pamiršau paminėti, kad man išlipus iš mašinos, prie kelio į vienuolyną, stovėjo vyriškis, siūlęs paleisti į dangų balandžius- pas juos tokia tradicija. Aš mandagiai atsisakiau.Buvo ten ir keli suvenyrų prekiautojai, kaip ir bet kurioj kitoj turistinėj vietoj.Važiuojant iš Khor Virap sutikome didelį autobusą turistų iš Italijos.

Ararat kalnas

Khor Virap

Tokiais autobusais važinėja beveik visa Armėnija. Jerevane jūsų pasitaiko mažiau, o šiaip kituose mažesniuose miesteliuose tai viešoj autobuso pavizdys. Tik kad ant autobuso stogo dar pritaisyti 4-5 dujų balionai

Khor Virap vienuolyno viduje

Vienuolynose labai gražios durys

Iš Khor Virap patraukėm į Azat rezervuarą.Turiu pasakyt keliai ten baisūs, jei lyginti su nemokamais Graikijos keliais ,tai Graikijoj gėlytės. Tiesa rezervuare mūsu laukė nedidelis nuotykis-privažiavome arčiau ežero ir įstrigome su savo baltu švariu džipu purve. Visaip bandėm išlįsti, bet įlindom tik giliau. Ačiū Dievui,o tiksliau ačiū vietiniams armenams, kurie sutiko sėst už mūsu balto žirgo ir išvest iš purvo gniaužtu. Vyrukui tai pavyko iš pirmo karto.
Važiuodami pro vietinius kaimus, pastebėjome, kad žmonės labai dažnai vaikšto pėstute. Ne dviračiu, ne mopedu, o pėstute. Žinoma tai paaiškinama. Keliai ten baisūs, benzinas brangus, o ir šiaip vairuojančių moterų procentas nedidelis. Ką jau kalbėti apie kaimą. Pagrindę už vairo vyrai, vaikai. Taip buvo keli tokie atvejai, kad matėm berniukus iki 18m ir net iki 16m vairuojančius mašiną.

Nusileidom pasigrožėti vandenuku iš arčiau ir įstrigome purve

Mūsų baltas švarutėlis Nissan'as pavirto į kaimo murzių.

Sekantis mūsu taškas buvo Geghard vienuolynas, kuriame teko trumpai pastebėti mišias.

Čia taip pat buvo galimybė paleisti balandžius. Taip pat prie mašinų aikštelės buvo nedidelis turgelis kur vietiniai pardavinėjo suvenyrus, savo tradicinius pyragus pavadinimu Gata. Čia gatos su papuošimu.Priklausomai nuo regiono jos skirtingos. Čia jos buvo didžiausios.

Pirmas įspūdis. Ką galiu pasakyt-Armenija labai varginga šalis. Galima keliuose pamatyt daugybe žmoniu prekiaujančiu pačiu užaugintais vaisiais, daržovėm.
Mašinos ne tai, kad senos, bet labai labai senos. Tokias mačiau tik labai gilioj vaikystėj, kai kuriu ir nemačius. Dauguma sunkiuju mašinu apskritai uždraustos Europoj dėl išmetamu duju kiekio.
Žmonės dažnai vaikšto pėstute palei gatve, nes nėr viešojo transporto. Bet vis dėl to visai tai nukelia tave laiku atgal lyg į kitą pasaulį ir tokių vietų su metais vis mažeja.

Areni kaimely yra kelios vyninės. Čia gaminami įvairių rūšių vynai.Mūsų tikslas buvo paragauti vaisinius vynus. Deja turiu pasakyti, kad išragavau gan daug vynų, bet patiko tik vienas - avietinis.Pargavom gervuogių, abrikosų, granatų vynus. Taip pat ir baltus ir raudonus jų vynuogių, bet viskas turėjo kažkokį keistą skonį, kartais net primenantį actą. Nors turiu pasakyti Areni vyninė buvo pilna turistų, visi aktyviai ragavo ir taip pat gan aktyviai pirko po 2 ir daugiau butelių tad turbūt tai tiesiog skonio reikalas. Tiesa žmonių ten buvo daug , kadangi buvo užvažiavęs turistinis autobusas.
Tiesa šalia šios vyninės, kurią mes aplankėm buvo dar viena, prabangesnė vyninė-restoranas (Hin Areni winery) ir ten už ekskursiją prašė pinigų tad mes atsisakėm juolab, kad mano tikslas buvo paragauti vaisinius vynus, o tokių jie ten neturėjo.
Mūsų aplankytame restoranėlyje, šeimininkas taip pat pardavinėjo savo naminį vyną ir džiovintus vaisius.

Pirmi mūsų pietūs Armenijoj: vasarinės salotos (agurkas, pomidorai, paprikos,violetinis bazilikas), dolma , troškinta aviena ir žinoma lavašas kaip gi be jo. Aa.. ir kompotas, bijau sumeluot iš ko, nes jau neprisimenu ,bet berods aivų.

Vaizdas iš restorano terasos

Areni winery. Kadangi vyninėj buvo daug degustuojančių žmonių, mūsų paprašė pasivaikščioti kelias minutes po vyninę ir tada ateiti pradegustuoti. Paklausius, kiek tai kainuoja, pasakė nemokamai. Nežinau ar todėl, kad buvo daug turistų ar jie ir šiaip neima mokečio. Patalpos kur gaminamas ir saugomas vynas gan nedidelės arba tai nevisos patalpos.

Tatev -mūsų dienos galutinis taškas ir nakvynės vieta. Apsistojome mes Greta's B&B. Tai tiesiog šeima, kuri priima jus į savo namus, taip pat kaip airbnb. Naktis +vakarienė +pusryčiai kainavo mažiau nei 25 eurus. AIšku mums tai nedideli pinigai, o jiems gan geras papildomas uždarbis, kadagi kaip vėliau paaiškėjo, žmonės net su dviem aukštaisiais, gyvenantys ir dirbantys tokiuose kaimuose, miesteliuose uždirba maždaug 100 dolerių. Ir aš kalbu apie buhalterio ar mokytojo darbą. Namo šeimininkė Greta pasakojo, kad pati dirba mokykloje buhaltere. Tatevo mokykloje, klasėse po 4-6 vaikus.

Mokslus Greta baigė Jerevane. Man paklausus ar nenorėjo ten pasilikti, atsakė , kad labai norėjo. Bet sunku save išlaikyti sostinėje, ypač neturint nuosavo buto. Pensijos beje taip pat mažos. Todėl ji gyvena Tateve su savo tėvais. Mums paklausus ar yra viešasis transportas, kuriuo galima nusigauti iki Meghri, ji pasakė, kad nėra. Vėliau važiuodami tenais, mes supratome kodėl. Bet sakė, kad norint nuvažiuoti į Jerevaną yra autobusas iš miesto Goris. Tiesa jei gyveni Tateve, kelionė užtruks, nes tiesioginio autobuso Jerevanas-Tatev nėr. Tačiau kelis kartus per savaitę iš Tatev į Goris važiuoja autobusas. O mes sakom, o jeigu tau tos dienos netinka, kuriom važiuoja autobusas, kaip tada nusigauti iki Jerevano. Į ką Greta atsakė- taksi...tik taksi.

Įsikūrę, paprašėme Gretos pagaminti mums vakarienę, kadangi ieškoti restorano jau nebuvo jėgų. Kelyje buvom nuo 7 ryto iki pat vakaro.

Vakarienei gavom grikių, kotletų, naminio sūrio (su rūgštele), troškintų pupelių ir žinoma... lavašo. Porcija buvo labai didelė, pagaminta ne dviems, o keturiems. Mes nesugebėjom nė vieno patiekalo užbaigti. Na nebent tik kotletus.

Tiesa prieš vakarienę, mes ėjome pasivaikščioti po Tatev ir nusipirkti kokio vyno. Kai ruošiaus kelionei, maniau, kad Tatev tai miestelis. Tačiau atvažiavus mes supratom, kad tai kaimas ir toks apleistas kaimas, kad jau seniai tokio nemačiau, o gal ir apskritai savo gyvenime nemačiau. Juk internete rašo tik apie nuostabųjį 9-o amžiaus vienuolyną ir keltuvą "Wings of Tatev", kuris yra Gineso rekorduose. Bet apie patį kaimą kažkaip niekas nekalba. Dauguma turistų atvažiuoja, o tiksliau atskrenda į Tatev keltuvu, kurio kelio ilgis 5752 m. Kelionė užtrunka 12 min. Kita dalis atvažiuoja turistiniais autobusais arba išnuomuotais automobiliais. Ir tik nedidelė dalis žmonių pasilieka pernakvoti ir pasivaikščioti po šį kaimelį. O kaip kitaip, juk išskyrus vienuolyną čia kitų kultūrinių objektų nėra. Tiesa pokeliui į Tatev, pusiaukėlėje yra Velnio tiltas (apie jį papasakosiu sekantį kartą), bet nuo jo link Tatev prasideda žvyruotas kelias tad važiuoti nėra labai malonu ir patogu. Bet aš jau nusukau nuo temos...

Tatev -tikrai atrodo skurdokai ir man atrodė, kad vietą į kurią suplaukia kasdien tūkstačiai turistų,gerai... šimtai turistų , turėtų atrodyti kitaip. Bet daugiau pakeliavus po Armeniją supranti, kad geriau ir negali atrodyti. Juk visus didelius projektus apmoka turtingi armenai iš užsienio. Jie yra pagrindiniai šalies sponsoriai. O valdžia tik sau krauna turtus. O paprasti žmonės ypač iš kaimų, ką užaugino tą ir turi. Gretos sode auga daržovės, vaisiai, turi kelis avilius, vieną karvę. Patys pasidaro sūrio, uogienių, kompotų, išsikepa lavašą ant bačkios. Ko trūksta, nusiperka kaimo parduotuvėlese. Jų čia net kelios. Į vieną tokių ir mes užsukom. Ieškojome vyno. Gari paklausė pardavėjos ar neturi balto pusiau sauso vyno. Aš vos nepradėjau juoktis balsu ir pagalvojau gerai jei jie apskritai turi vyno. Kaip paaiškėjo turėjo tik vienos firmos raudoną sausą (ar pusiau sausą) vyną. Ant lentynos stovėjo viso 4 buteliai. Tiesa alaus , šaldytuve buvo šiek tiek daugiau. O šiaip eilinė kaimo parduotuvėlė, kurioj reikalingiausi, populiariausi produktai. Prisiminiau vaikystę Saliuose, daugiau nei prieš 20 metų. Ir gan dažnai visos kelionės metu prisimindavau Salius, kadangi tai buvo vienintelis man pažystamas kaimas.
Priėję mokyklą pamatėme kieme žaidžiančius vaikus. Tai turbūt vienintelė saugi, erdvi vieta kur jie gali pažaisti. Netoli mokyklos ant suolų sėdėjo pensininkai ir kalbėjo. Prie parduotuvių galima pamatyti taip pat sėdičius vietinius gyventojus, dažniausiai vyrus, kurie kartais žaidžia nardais arba šaškėm; arba vaikus, kurie laukia, kada mama dirbanti parduotuvėj , užbaigs darbo dieną. Kiemai, daržai ganėtinai apaugę. Man keista tai matyt nes mano močiučių ir promočiučių daržai buvo visada išpuoselėti, buvo aiškiai matomos, atskirtos morkų, agurkų lysvės. Gal žolė greit auga, o gal laikai pasikeitė ir žmonės mažiau dėmesio tam skiria, juolab dauguma pensininkai ir tiek sveikatos nėr, ypač Armenijoj kur taip karšta.