Antra diena. Khandzoresk ir vienintelis kelias į Meghri

2 diena: Tatev- Satani Kamurdj- Khanzoresk-Goris-Kapanas-Meghri,Agarak

Rytas ir vakaras, kai saulė leidžiasi arba kyla yra ypatingi. Jie turi magišką poveikį. Tačiau rytas Tateve... tarp nuostabių kalnų ir augmenijos dar tik labiau sustipriną tą pasakišką jausmą. Tu net pamiršti apie kažkokius buitinius nepatogumus. Tateve labai tylu. Ryte išėjau į verandą ir kokias 5 min neatitraukiau akių nuo atsiveriančios panoramos . Aš net nepastebėjau, kad 5 metrai nuo manęs susimasčiusi sėdėjo namo šeimininkė. Mane pamačius ji iš karto pasiteiravo kaip miegojau. Miegojau aš puikiai, aš apskritai kas liečia miegą nesiskudžiu- miegu kaip kūdikis. 

  Greta paruošė mums pusryčius, "natūralius, ekologiškus pusryčius"- tai mėgsta pabrėžti mūsų šeimininkė. Ir iš tiesų: sūris ir sviestas darytas jos mamos, medus iš jų avilio, abrikosų džemą taip pat patys daro. 

 Papusryčiavus nusileidau apsižiūrėti. Daržovių ne itin daug darže. Tiesa šeimininkė Nora nusileido parodyti man senovinę krosnį-tandyra, kurioje jos tėvai kepdavo duoną. Ir čia pat parodė perdarytą statinę ant kurios šiandien ji pati kepa lavašą. Šeimininkė taip pat parodė kambarį kur saugo kompotus, uogienes ir džemus. 

  Su Tatevu trumpam atsisveikinom ir važiavom aplankyti Velnio tiltą arba kitaip Satani kamurdj.

Rytas Tateve

Bičių aviliai

Gari, kaip miegojos? P.S.Gari čia nemiegojo

Mūsų pusryčiai: natūralus naminiai produktai

Statinė ant kurios kepa lavašą

 Mūsu rytas prasidėjo Satani Kamurj (Devil’s Bridge) jis vadinamas gamtos paminklu. Šis Velnio tiltas randas giliausiame upės Vorotan tarpeklyje 500m gylyje po Tatev vienuolynu. Bet kas svarbiausia .Tam kad nusileisti prie upės reikia nulipti stačia uola, kurios vieną dalį sudaro vertikalus nusileidimas lynu, o kita dalis kopetėlės. Turiu pripažint turiu aukščio baime ir bandau su ja kovoti. Gan neblogai sekas kovot, kai žinau, kad vieta yra saugi ir aš nenukentėsiu. Bet šiandien teko pasitikėt savo jėgom. Trumpai tarian mes nusileidom ir pakilom sėkmingai ir tokiu ten daug. Ypač aktyvios armenės. Bet momentas, kai turi priimti sprendimą, nuspresti pasiduot baimei ar ją nugalėt, nevisad lengvas.
 Vis gi tai ko tikėjausi, ir tai ką mačiau nuotraukose deja neradau. Nuotraukose buvo pavaizduoti baseinai panašūs į Turkijoj esančius Pamukalės baseinus. Tačiau panašu, kad juos pasiekti, reikia plaukti toliau. Mes tik nusileidom, apžiūrėjome šalimais esantį tamsų urvą ir grįžom. Iš ėsmės norėjau paplaukti toliau, paieškoti tai ką norėjau pamatyti, bet pabijojau, kad panorėjus sugrįžti jau prieš srovę nelabai pavyks tai padaryt. Tad jei kada keliausit ir ieškosit būtent tų mineralinių baseinų, geriau paklausinėkite vietinių kaip juos rasti ir kur būtent ieškoti. 

 Tiesa, jeigu jūs kartais nesiryšit leistis,nenusiminkit, mineraliniai šaltiniai čia pat. Tik išlipę iš mašinos ir nužingsnevę link objekto pamatysite du baseinus. Tai dar iš senovės išlikę baseinai, kuriuose žmonės gydėsi.

Vienas iš baseinų, kuris randas netoli aikštelės

Vaizdai, kuriuos gali pamatyti tik nusileides uola

Taip taip... Sutikau ten Tarzaną

Su kedais, basutėm ir šlepetėm nelabai rekomenduočiau vaikščioti. Aišku basom irgi nevariantas, nes nežinai ant ko atsistosi. Mes vaikščiojom su sandalais, kurie tinka pasivaikščiojimams po vandenį

O štai ir urvas, kuriame skraido šikšnosparniai ir tamsu kaip...naktį

Khanzoresk - tai miestas urvuose. Čia buvo ne tik gyvenvietė,bet ir prieglobstis neramiais Armenijai laikais. Dar 1913m. čia buvo 23 parduotuvės ir 7 mokyklos ir gyveno apie 8000 žmonių, tačiau 1950 m.  valdžia nusprendė, kad sovietiniam žmogui nepridera gyventi tamsiuose šaltuose urvuose ir perkraustė juos viršun.
 Mums grožintis miesto panorama, prie mūsų priėjo mergaitė 10-11m. ir angliškai pradėjo pasakoti, kad čia gyveno jos protėviai, ji žino šios vietos istoriją. Gari nesuprato, kam ji visą tai pasakoja, o aš iškart pasakiau, kad matyt vaikas nori užsidirbti ir teikia gido paslaugas. Tačiau mes jai  padėkojome ir nuėjom link tilto vedančio į miestą. 
  Žinoma kelias vedantį į šį miestą laukia geresnių laikų, kadangi asfalto čia nėr. Tad pasiruoškit, kad nusukus nuo pagrindinio kelio, jūsų lauks dulkėta kelionė. Bet mes negalim niekuo skūstis, nes turėjom visureigį, kuris prie viso ko buvo su kondicionieriumi. Tad nereikėjo pro atdarą langą kvėpuoti smėliu ir dulkėm kaip daugumai armėnų, kurie mašinose neturi kondicionieriaus. 
 Kokie prasti bebūtų keliai, tačia šią vietą galima pavadinti turistine. Čia yra:tualetas, pavėsinės kur parduodami gėrimai taip pat galima užkasti. Tualetas kainuoja 100 dramų (0,20 euro). Mes nusprendėm užeiti, tiesa prie įėjimo nieko nebuvo tad pagalvojau jei išeinant sėdės kasininkė tai sumokėsiu, ne- tai ne. Išeinant iš tualeto manęs laukė staigmena. Pagrindinės įėjimo durys buvo užrakintos. Tas kelias minutes, kol buvau viduje mane uždarė. Tai gerai, kad sienoje buvo langelis, Gariui išeinant paprašiau paieškot žmogaus, kuris gali atrakinti. Po gerų 5 min , mane išlaisvino tualeto darbuotoja ir labai atsiprašinėjo. Tad kaip supratot po tokio incidento , manęs net niekas nepaprašė 100 dramų.
  Kad papulti į senąjį miestą, reikia nusileisti mediniais laiptais ir pereiti per siūbuojantį tiltą. Aišku bijantiems aukščio siūlau žemyn nežiūrėti, nes išskyrus prarają ir upę nieko ten nepamatysit ir vargu ar tai jums suteiks drąsos eiti tolyn. Šis tiltas buvo pastatytas 2012 m. iki tol turistai ir vietiniai gyventojai galėjo pamatyt tik vieną tarpeklio pusę, kad papulti į kitą pusę, reikėjo eiti pėstute. Tad tiltas gerokai sutrumpino atstuma tarp šių tarpeklių ir taip palengvino gyvenimą vietiniams gyventojams ir turistams. 

Jei tingyte kilti aukštyn laiptais, galite važiuot iki mašinų stovėjimo aikštelės taksi. O jei rimtai, tai primenu, kad viešasis transportas čia nevažiuoja ir jei nori nusigauti iki bet kurios turistinės vietos, turi važiuoti arba su grupe turistų , arba nuomuotis taksi.

Tiltas vedantis į senąjį miestą.

Armėniškas beždžionių tiltas

Bažnyčios liekanos ir senovinės kapinės

Atrestauruotas namas, kuriame girdėjau galima pernakvoti

Kapai

Miesto panorama

Vėliau keliavom pažiūrėt į Goris uolas, bet vienintelė vieta kur galima privažiuot ir pažiūrėt tai ...kapinės. Turiu pasakyt,kad tai taip pat įdomi patirtis. Ten žmonės ant paminklu pavaizduoti pilnu ugiu ir labai įdomiam stiliuj.  Nežinau ar visoms kapinėms Armenijoj būdingi tokie paminklai. 

Paminkle pavaizduotas vaikinas, o tolumoje matosi mašina. Matyt mirė autoavarijoje

Pietavome Goris mieste. Deja mums apetitą pagadino aplink maistą skraidančios musės ir širšės. Tad net neužbaigę visko valgyti, apmokėjom sąskaitą ir išėjome.

Na ir paskutinis dalykas,kurį privalau paminėti tai kelionė į Agarak. Daug minčiu sklaidžiojo kelionės metu ir daug įvairiu jausmu ir nuotaiku kaitu užplūdo. Trumpai tariant kelionė buvo sunki, ekstremali, vietomis paini. Mes vos neužsukom į Azerbaidžianą nepriklausomai nuo to,kad navigatorius nuolat įjungtas. Bet tikslą mes pasiekėm ir ryte mūsu laukia neitikėtino grožio vaizdai, kuriu dar nespėjome įamžinti vakaro prietemoje.

Atrodo, kad negyvenami namai, bet dažnai darže pamačius skalbinius supranti, kad vis gi kažkas gyvena

Paršelių šeiminėlė

Pasiekę  Kapanas miestą , nusprendėme atsipūsti ir užeit į kavinę atsigerti kavos. Atsivertę meniu, desrtų skiltyje pamatėme virš 5 desertų, bet realiai buvo tik vienas ar du. Gari paėmė Grand Candy, kaip manote kas tai? Ogi tieiog šokolado plytelė išimta tik ką iš šaldytuvo. Meniu taip pat buvo: rafaela, rosher , vaisių asorti, vaniliniai ir šokoladiniai ledai ir pan. tipo desertai. 

Grand candy

Dar tik antra kelionės diena, o automobilis atrodo kaip po karo. 

Meghri. Kaip matot gatvės neapšviestos, tad savo nakvynės vietos teko paieškoti

Mūsų nakvynės namų šeimininkas Vahe pakvietė mus išgerti arbatos. Visą kelią nuo pat Jerevano masčiau ar turėsiu galimybę paragauti armėniškų figų ir jau tiesa sakant buvau praradus viltį, kadangi visi figų medžiai, kuriuos praeidavau, buvo dar su neprinokusiais vaisiais. Ir štai aš įeinu į šeimininko namą ir matau ant stalo lėkštę su dviejų rūšių figom. Po tokios varginančios kelionės net nežinau ar galima buvau dar labiau mane nudžiuginti. Tokiais momentais supranti  kaip mažai žmogui reikia iki pilnos laimės.  Kadangi buvom prie pat Irano sienos tai daug produktų atvežta iš Irano. Tad ir šokoladas, ir cukrus buvo iraniečių. Retai kur gali pamatyti užraša "Made in Iran" ir vargu ar dar kada pamatysiu.