2009 m. liepos 20 d., pirmadienis

Vokietija: Miunchenas

Į Miuncheną atvykome vakarop. Pasidėjome viešbutyje daiktus ir išvažiavome į centrą. Mums buvo pasiūlyta važiuoti po miesto centrą autobusu ir grįžti į viešbutį ilsėtis arba miesto centre išlipti ir grįžti patiems metro. Suprantama, kad jaunimas pasirinko antrąjį variantą.
   Išlipę, patraukėme miesto aikštės link. Žmonių kaip ir kiekviename didmiestyje, vakare daug.
Gurkšnoja alutį užkasdami dešrelėmis
Štai ir Miuncheno centrinė aikštė.

Ir štai čia mes nusprendėm pademonstruoti savo sugebėjimus... atsistojome keliom eilėm, padėjome prieš save išskleista lietsargį (kepurės neturėjome) ir uždainavome. Ir ką jūs manote? Žmonės sukluso, pradėjo aplink mus būriuotis, filmuoti, fotografuoti, mėtyti pinigus į skėtį . Užbaigę pirmąją dainą sulaukėm aplodismentų. Toliau užtraukėm antrą, trečią dainas. Neprisimenu ar buvo ketvirta, bet pabaigę savo mini koncertą, paskaičiavome, kad užsidirbome ~38eurus. Kai kurie klausytojai priėjo, paklausė iš kur atvykome, pasakė, kad jiems patiko.  Na, o mes nuėjome toliau. Pabandėme dar kartą pakoncertuoti, bet pasirinkome gan ramią gatvę, tad uždirbome vos kelis eurus. Tad nusprendėme nueiti į barą. Kadangi tą dieną tarp mūsų buvo jubiliatė Agnė, kuriai suėjo 20metų, reikėjo atšvęsti.
Dviračiai-populiari transporto priemonė
Atėję į sausakimšą barą, kuriame skambėjo gyva muzika visgi radome laisvą stalą. Ten pasidalinome uždirbtus pinigus (~2euro su centais) ir užsisakėme gėrimų ir valgių. Šventei įpusėjus vyrukai 20  kartų kilnojo Agnę. (Mums puikiai pavyko atkreipti kitų dėmesį ).
 Pasibaigus pasisėdėjimui, palikome daug arbatpinigiių, centų monetomis ir išėjome ieškoti metro. Buvo jau tamsu, bet kadangi miestas buvo pilnas žmonių turėjome ko paklausti kelio. Radę metro, nusileidome ir studijavome vokiškus užrašus. Galiausiai supratę kaip nusipirkti metro bilietą -nusipirkome. Ir patraukėm link metro stotelės.Neilgai trukus atvažiavo metro ir mes įlipome.
Laikas 23:24 .Netuščia.
 Pasiekę savo stotelę išlipome. Prasidėjo viešbučio paieškos. Bet mano nuostabai mes jį radome ir net nepasiklydome. Grįžome su daina. Aplinkiniai turėjo girdėti. O aš labiausiai bijojau, kad mano kambariokai (mokytoja su vaikais) miegos. Pabeldžiau į duris ir laukiau, po 1min durys atsidarė ir mokytoja mane įleido.   Prabudau viena pirmųjų ir išėjau į balkoną. O priešais rinkosi kažkokie darbininkai, o aš tuo metu fotografavau gatvę ir jie pradėjo kažką man šūkauti tad greit grįžau į kambarį.

   Mūsų laukė paskutinis Vokietijos miestas -Niurnbergas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą