2018 m. rugpjūčio 5 d., sekmadienis

Armėnija. Nakvojam piečiausiame Armenijos mieste Agarak ir lankom Tatev vienuolyną

Agarak. 6:30. Kol saulė neišlindo, einu pafotografuoti kalnų. Po kokių 5 min ateina kažkoks armenas ir pradeda klausinėt ką fotografuoju ir ar galiu parodyt. Atsakau, kad fotografuoju kalnus. Jis peržiuri nuotraukas ir sako ištrinti tas kur matos Armenijos-Irano pasienis. Aš linkčioju, o pati galvoju "nė už ką, kam taip anksti kėliaus ir nustatinėjau parametrus, kad ištrinti?". Po kelių minučių pasieny suskambo sirena ir armenas vėjo greičiu nuskuodė į budelę. 



Vėliau mūsu namų nakvynės šeimininkas, paklausė ko manęs klausė pasienietis. Išgirdęs mano trumpą pasakojimą pasakė:"Nu žinai čia pasienis, fotogrofuot negalima, jei fotkini daryk tai labai greitai". Į ką aš atsakiau šypsena ir paprašiau leist pavaikščiot po jo sodą. Jis staigiai pašoko ir palydėjo iki sodo. 
O sode...tokie gardumynai auga: slyvos, obuoliai, kriaušės, migdolai, graikiniai riešutai, granatai, persimonai (tiesa pastarųjų dviejų sezonas dar neatėjo, sunoks apie spalį), o vynuogių kokios kekės kaip iš paveiksliuko. Daugiausiai džiaugsmo sukėlė figos. Šiame regione ju labai daug ir jos begalo skanios. Žodžiu išragavau visą kas prinokę. Tiesa mano dėmesį patraukė vienas nematytas vaisius, kurio pavadinimo lietuvių kalba net nežinau, vadinas мушмула германская vertimas lokva. Galbūt Izraely yra tekę valgyt, bet kadangi jos dar neprinokusios tai atrodė kaip maži kiviai . 
   Agarake labai karšta. Naktį teko miegoti įjungus ventiliatorių. Kadangi visą dieną būna 30-34 laipsniai šilumos, kalnai per dieną įšyla ir naktį nuo kalnų, kurie apgaubia visą miestą, sklinda šiluma ir susidaro šiltnamio efektas.
Tik ką nuo medžio nuskinta figa

Persimonai dar neprinokę
Vynuogių rojus
Vokiška lokva (tiesa būna ir japoniška)
Vietinis gyventojas

Papusryčiavus ir šeimininkui leidus, Gari pavažinėjo kieme stovinčiu Gaz 52. Po pasivažinėjimo jam išlipus iš sunkvežimio supratau, kad į Jerevaną vis gi važiuosim džipu, nes tokios klasės sukvežimiui Gari dar nepasiruošęs.
Gari su mūsų nakvynės "Hostel Samuel" šeimininku Vahe. 

Vakar vakare Vahe mums paklausus, kokie armenų santykiai su iraniečiais , atsakė, kad labai geri ir net Irane yra restoranas, kuriame iššimtinai tik armenams leidžiama gerti alkoholį. Žinoma daug ir iraniečių atvažiuoja į Armeniją, kadangi buvo panaikintos vizos. Tiesa dalis jų atvažiuoja ne tik pasigrožėti Armenijos gamta ir istoriniais paminklais, bet ir apsilankyti kazino, naktiniuose klubuose kas Irane yra griežtai draudžiama.

    Atsisveikinom su namu šeimininku ir keliavom atgal į Tatev. Taip, važiavome tuo pačiu nuostabiu keliu. Tiesa atgal važiavom kažkaip lengviau ir greičiau, gal todėl, kad nebuvom dar itin pavargę. 
 Kas liečia Meghri... man labai apmaudu, kad nepavyko ten pabūti ilgiau, nes gamta ten visai kitokia. Norėjosi aplankyti Arevik nacionalinį parką, kur randas ypatingų rūšių drugeliai, kurie įeina į raudonąją knygą, pafotografuoti peizažus, kurie visai nebūdingi šalies centriniams regionams. Tačiau reikėjo suspėti iki vakaro pasiekti sekantį nakvynės tašką -Šoržą. Šiuos du miestus skiria apie 440 km, automobiliu virš 8 valandų važiavimo, kadangi keliai prasti, dalis neasfaltuota ir apskritai dažnai reikia vilktis už sunkvėžimių, kurie važiuoja įjungę antrą bėgį. Pamiršau paminėti, kad keliuose link Meghri labai daug automobilių, mašinų su dujų cisternom iš Irano. 
  Navigatorius kartais trumpino kelią ir veždavo per tokius kelius, kad net tekdavo apsisukti ir važiuot atgal ilgesniu keliu. Žinot, aš dažnai susimąstydavau, kaip žmonės važinėja ten lietingu oru ar net žiemą, taigi ten gali visus ratus pamesti. Tad žinot, atkarpoje nuo Meghri iki Tatev geriau prisilaikykite patarlės "Nemesk kelio dėl takelio".
Tas momentas kai žiūri į tą stulbinantį grožį ir žinai, kad dar ilgai jo nepamatysi. Net gerklę suspaudžia

Grįžom į Tatev, bet ne į patį kaimelį. Atvažiavom apžiūrėti Tatev vienuolyno. Kelias iš Meghri vedė tiesiai į Tatev tad vos pamačius turistus panoraminiame taške, pasakiau Gariui staigiai sustoti, kad padaryt klasikinę šio vienuolyno nuotrauką kalnų apsuptyje. Beje, turistų pora atvažiavusi Niva į Tatev, atskrido iš Olandijos. Gari perspėjo juos, kad kelias į Meghri labai sudėtingas, bet jie pasakė, kad toliau nevažiuos, Tatev jų galutinis taškas. 
  Vienuolynas labai didingas, jame daug patalpų su nuostabiais vaizdais į kalnų panoramą. Ir apskritai tai vieta kur susirenka  itin daug turistų. Koplyčioje, vienuolis  paprašė pridengti plaukus skraiste, tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai manęs paprašė armenijoj pridengti plaukus. Koplyčioje specialiai stovi lentyna su skraistėm. 
  Prie vienuolyno daug vietinių prekiautojų, kurie pardavinėja suvenirus, uogienes, džemus, savo gamybos gėrimus, gatas. Taip pat yra paslauga pajodinėti arba nusifotografuoti su arkliais. 
 Restoranų čia netrūksta. Pasivaikščioję norėjom nueiti pavalgyti, tačiau Gariui nelabai patiko mūsų pasirinkto restorano meniu ir kainos, todėl nusprendėm, kad pavalgysim kur nors pokeliui. 
Visos moterys su skarelėm ant galvos
Štai tokios panoramos atsiveria iš vienuolyno  kamabariukų
Nuo panoramos tradicinis selfis


 Pietavome mes jau gerokai po pietų mieste Vaik ar kaip lietuviškame žemėlapy rašo Vaikas. Mes pasirinkom greitojo maisto restoranėlį-valgyklą Food Court, ten gan europietiška aplinka ir kas svarbiausia tiesiai per stiklinę sieną randasi supermarketas, kuris buvo labai į temą, kadangi ateinančias tris naktis ruošėmės gyventi paplūdimio namelyje tad reikėjo nusipirkti produktų. Neprisimenu ar jau minėjau, bet didžiąją dalį prekiu superiuose sudaro prekės ir produktai iš Rusijos. 
 Šašlykų nesinorėjo tad užsisakėm sriubas ir pyragėlius su įdaru. Likom patenkinti maistu.
  Tiesa mano dideliam nusivilimui du objektus, kuriuos planavom aplankyti praleidom. Tiksliau pravažiavom ir grįžti jau nebuvo prasmės. Norėjau pažiūrėti Šaki (Shaki) kriokllį ir Karahunj akmenis kitaip dar vadinamas Armenijos Stauhendžas.

Apsigyvenom paplūdimio namely prie pat Sevano, kaimely pavadinimu Šorža (Shorzha). Nors vietinis pasakoja, kad čia lankos daug užsienio turistu, servisas šiek tiek nustebino.
Po ilgos kelionės norėjom kur nors pavakarieniauti. Kaip paaiškėjo kaviniu čia nėr. Darbuotoja nuvedė mus į parduotuvėlę, kurioje mums pasakė išsirinkti ką norim valgyt, o parduotuvėj esantis virėjas pagamins tai ką išsirinkom ir pagamintąjį maistą į namelį mums atneš mus lydėjusi poilsiavietės darbuotoją. Žodžiu tradiciškai pasiemėm šašlyka su salotom.  Vėliau šalia namelio esančioj pavėsinėj mums padarė arbatos ir atnešė bandeliu iš parduotuvės. Virdulys šioj poilsiavietėj buvo tik vienas visiems poilsiautojams ir darbuotojams. Tad jis eidavo iš ranku į rankas. Kas liečia maistą, mūsu virėjas tikrai labai skaniai gamindavo. Šašlykas buvo  sultingas, o ir sekančią dieną užsakyta žuvis Sig (sykas) tirpo burnoje. 
  Vakarais prie Sevano itin šalta. Kadangi vakarieniaudavom lauke tai tekdavo ant savęs dėtis visus rūbus, kuriuos turėjau:suknelę, kelnes, džemperį, kojines. Vos mus atvažiavus Gari nuėjo maudytis ir mano dideliam nustebimui grįžo labai patenkintas. Aš net nesitikėjau, kad jis įlys į vandenį ypač prisiminus pasivaikščiojimus po  Baltijos jūrą gegužės mėnesį.
Mūsų namelis po kaire, o iš dešinės nakvoja poilsiavietės darbuotoja su dukra
Pliažas prie mūsų namelio ir pavėsinė, kurioje vakare gėrėm arbatą ir valgėm bandeles. Pliažas beveik nuolat buvo tuščias, nes išskyrus mus ten atvažiuodavo tik pavieniai poilsiautojai (iki keturių žmonių)

Ką galiu pridurti, žmonės čia labai paslaugūs, nuoširdūs, tiesa pasirodė kuklesni nei maniau, bet kas nepalieka mano galvos tai mintis "Kaip norėtus, kad jiems taptu lengviau gyventi savo šalyje", nes dabar pamačius per tas kelias dienas: kelius, kaimus, gyvenimo sąlygas, supranti,kad ...nu pogalais neturi taip būti 21-ame amžiuje. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą