Viskas prasidėjo nuo pokalbių internetų. Bendravau ir su turkais, ir su indais, amerikiečiais, anglais, bet ..apsistojau ties albanu. Nespėjau nė mirktelėti, kai jau žiūrėk, aš Albanijoje.
Daugelis pažįstamų atkalbinėjo nuo šios kelionės sakydami "Taigi ar nematei, ten vyksta karas". Tai man tik kėlė juoką, nes puikiai žinojau, kad ten kur važiuoju nepavojinga .
Albanijoje manęs ir mamos laukė mano naujas pažįstamas ir jo šeima , o tiksliau mano boyfriend'as . Realiai mes iki susitikimo matėme viens kitą tik web kameros pagalba, tad suprantama, kad tiek aš, tiek mano mama ir jo šeima kiek jaudinosi ir jautėsi nepatogiai. Bet grįžkime prie kelionės.
Atvykome gan vėlai vakare, jau sutemus į Tiranos oro uostą. Lėktuvas berods net vėlavo, o dar teko atstovėti ilgą eilę, kad susimokėti 10eurų žmogui už tai , kad atvykai į jų šalį. Pagaliau susimokėjusios, laukėm kada atkeliaus mūsų lagaminas.Jo teko taip pat palaukti. Ir štai artėjo susitikimo momentas ir nežinau ar mano nelaimei ar laimei, bet visi keliauninkai jau buvo išėję ir tik mes su mama likome paskutinės ir išeiti nepastebėtoms buvo tiesiog neįmanoma :D Pirmą ką aš pamačiau tai Lindą, Jonio mamą, kuri tiesiu taikymu ėjo link mano mamos, apkabino ir ilgai jos nepaleido. Aš tiesiog negalėjau patikėti tokiu svetingumu ir apšalusi stovėjau ir galvojau "O kur Jonis?". Man nespėjus mirktelėti jis prišoko iš už nugaros ir apkabino. Po kiek laiko visi atsipeikėję, pasisveikinom vieni su kitais ir patraukėm link mašinos. Į Durres miestą, kuriame mes ir gyvenome, mus vežė greičio fanatas Jonio draugas Olsi. Kelionei įpusėjus Jonis prisiminė, kad mes nenusifotografavome oro uoste kaip buvom planavę ir draugas juokais pasakė" Tai grįžtam? ", bet žinoma mes negrįžome.
Atvažiavę į Durres'ą pirmiausia visi nuėjome į kavinę prie jūros, kuri buvo 5min kelio nuo Jonio namų. Ten išgėrėme sulčių ir net neprisimenu apie ką kalbėjome. Sėdėjau ir klausiausi jūros ošimo ji buvo čia pat, bet tamsoje nebuvo matyti. Pasėdėję ėjome link namų ir čia mane pirmiausiai sutiko pussesėrė Dženė ir mano pirma mintis "Ji žemesnė nei aš maniau" :D, vėliau atėjo sesuo Sara ir kt. Įėjus į namus mane ištiko šokas. Kodėl? Aš maniau , kad namuose bus tik tėvai ir 1 brolis, 2 seserys, o ten sėdėjo pusė giminių: 2 pussesėrės, vienos iš jų mama, tėvo sesuo, kuri jau nebuvo pas juos apie 3 metus. Iš viso apie 10 žmonių ir visi susėdę ratu. Įėjus net nežinojau kaip elgtis juk nemoku albanų kalbos, o jie nemoka anglų. Galiausiai mums buvo pasiūlyta atsisėsti šalia kitų. Sėdėjau ir jaučiau visų nukreiptus žvilgsnius į mane. Pagaliau šeimos moterys atnešė šaltų gėrimų ir lėkštę saldainių. Bet kas mane labai nustebino tai , kad saldainius padalino visiems ratu, kas kokį norėjo tokį pasiėmė, o kai visi išsidalino lėkštė buvo išnešta. Ir tik vėliau man viskas paaiškėjo. Saldumynai Jonio šeimoje buvo retai perkami, o jei ir nuperkami, akimirksniu išnykdavo :D Mano mama kaip ir aš buvo pasimetus ir kai merginos pasiūlė jai saldainių, ji pagalvojo, kad jos paprašė palaikyti lėkštę , o juk reikėjo tik paimti saldainį ir siųsti lėkštę toliau .. ::D Sultis mama išgėrė vienu gurkšniu ir kai Linda norėjo su ja susidaužti taurėm, mamos taurė jau buvo tuščia ir čia mama išmoko pirmą albanišką žodį "Uje"(vanduo). Tą vakarą-naktį buvo be proto karštą, jaučiausi lyg po maudynių jūroje su drabužiais . Tad kiek vėliau, pasivaišinę,pavakarieniavę išėjome prie jūros pasivaikščioti, o po to grįžome į kiemą . Ten susipažinau su keliais draugais-kaimynais. Pasisėdėjimas ilgai netruko, nes buvau gan pavargusi ir reikėjo eiti miegoti. Tad apie 2h ėjau miegoti. Laukė nauja diena.
Kylame aukštyn, žavia gatvele, ten stovi bažnytėlė
Toliau keliaujame į kavinę. Ir nors ten gan vėsu (sėdime lauko terasoje), bet atsiveria ne ką prastesnis vaizdas
