Moninas

Trečiąją dieną, iš pačio ryto keliavome į Moniną, o atvykę ten ieškojome karinių oro pajėgų muziejaus. Kadangi miestelis nedidelis, išlipę iš traukinio, pasiklausėme žmonių kuria kryptimi eiti ir sėkimingai priėjome oro pajėgų akademiją. O kur toliau? Jokių ženklų nurodančių kelią į muziejų nebuo. Tad užėjome prie įėjimo esančią būdelę. Ten stovėjo jauna kariškė ir kalbėjo telefonu. Pamačiusi mus paklausė ko mums reikia, mums atsakius, atsakė kaip nueiti. Pasirodo mums reikėjo apeiti akademijos teritoriją. Galiausiai atėję į vietą, pamatėme daug stovinčių aikštelėje mašinų, žmonių. Kaip vėliau paaiškėjo, muziejuje vyko kažkokio paminklo atidengimas, todėl suvažiavo televizija, aplink buvo daug kariškių ir muziejaus lankytojų. Nepastebėję, praėjome pastatą, kuriame reikėjo įsigyti bilietus. Tad kai priėjome lėktuvų teritoiją, moteriškė tikrinanti bilietus, pasakė, kad reikia grįžti atgal ir po dešine esančiame pastate įsigyti bilietus. Taigi grįžome atgal. Kas mane labiausiai erzino visą kelionę Rusijoje- tai kad norėdamas muziejuje fotografuoti turi papildomai mokėti. Ir tai nėra simbolinis mokestis, dažnai kaina svyruoja nuo 70 iki 200 rublių. Tiesa, nuskilo, kad buvome pasidarę ISIC korteles, todėl berods visuose muziejuose, galerijose taikė nuolaidas. Bilietas vienam į muziejų kainavo 100rublių, o fotografavimas 20rublių.
Į kai kuriuos lėktuvus galima buvo įeiti, apžiūrėti salonus, pilotų kabinas. Suprantama didžioji dalis lėktuvų vidaus išlaužyta, detalės išvogtos, bet po truputį bandoma juos atstatyti .
  

Kiek šitam stendui metų? Tikrai daugiau nei man

VDNCh ir MGU

Antrąją dieną keliavome į VDNCh, nes mama sakė, kad verta apsilankyti. Išlipome iš metro ir toliau ėjome pėstute. Gatvėse kaip visad buvo pilna reklamas dalinančių siauraakių, įkyrių prekeivių. Galiausiai priėjome pagrindinį įėjimą, kuris taip pat buvo apklijuotas milžiniškais reklaminiais stendais. Įėję, pasukome į dešinę pusę link atrakcionų parko,  bet ten teritorija buvo atitverta tvorele, tad ėjome palei tvorelę, ieškodami įėjimo. Pagaliau priėjome atrakcionų parką. Aš tiesą sakant nesu didelė karuselių fanė, nes nuo vaikystės likę ne kokie prisiminimai tad nedegiau noru pasisupti, juolab kad ir kainos gana aukštos, o ir karuselės, sovietmčio laikų.  Bet visgi nusprendėme, kad ant apžvalgos rato reikia būtinai pasisupti. Priėję prie kasų, pamatėme, kad yra du bilietų  tipai, supimasis uždaroje kabinoje, arba atviroje. Suprantama, kad pastarasis brangesnis, bet kadangi aš norėjau įamžinti iš viršaus atsiveriančius vaizdus, pasirinkome antrąjį variantą, nes nenorėjau fotografuoti per abejotino švarumo langus.
 Išėję iš atrakcionų teritorijos keliavome link fontanų. Pagrindiniame pastate vyko tropinių drugelių paroda į kurią mes nenuėjome. Beje teritorija prie šio pastato iš priekio taip pat buvo atitverta. Toliau priėję fontanus, pamatėme, kad jie neveikia. Nežinau ar tik tądien, ar apskritai nebejungiami. Pirmasis paviljonas į kurį nuėjome buvo Armenijos. Aš įsivaizdavau, kad ten turi būti išstatyti kažkokie eksponatai ar vykti parodos, bet ten tiesiog buvo įrengtas restoranėlis ir parduotuvės. Įėję į sekantį paviljoną, išvydome tą patį- parduotuves. Tik ten jau buvo prekiaujama įvairiais medžiaginiais paveikslais, pagalvėmis it pan. O kai kurie paviljonai buvo apskritai uždaryti. Tiesa, kai grįžome namo, Ole minėjo, kad lyg vėl norima atkurti paviljonus ir rengti juose įvairias parodas. Nieko įdomaus neradę,nepamatę,  išskyrus savitą paviljonų architektūrą, ėjome  į memorialinį kosmonautikos muziejų. Muziejus įrengtas moderniai, jame daug eksponatų, nuotraukų, rodomi vaizdo įrašai apie Gagariną, jo skrydį į kosmosą, išstatyti šiuolaikiniai skafandrai, asmeniniai kosmonautų daiktai ir daug kitų dalykų.
 Pabuvoję muziejuje važiavome į MGU. Išlipę svarstėme kur vėliau galėsime papietauti. Garis užmatė, kad netoliese yra McDonaldas. Iki MGU dar reikėjo gerą gabalą paeiti. O kadangi tiek aš, tiek Garis užsidėjome dar visai naujus nenešiotus batus, kojos buvo nutrintos, o aš net kojinių nepasiemiau. Pasivaikščiojimas virto kančia, bet aš buvau užsispyrus ir norėjau pamatyti prie MGU esantį fontaną-ežerą. Tiksliai nežinojau kas ten , tik nuotraukose mačiau. Radę tikslą ėjome atgal. Iki vadinamų vorobyovy gory nenuėjome, o taip norėjosi.
Prekybos centrą, kur buvo kavinės, restoranai, pasiekėme turbūt per valandą, jei ne ilgiau. Vienintelis noras buvo atsisėsti. Užkilę viršun, nuėjome greito maisto restoraną "Teremok". Ten užsisakiau vandens, sriubos ir lietinį. O Garis kaip visad nuėjo link McDonaldo. Papietavę, pailsėję ruošėmės namo. O kad palengvinti savo dalę, užsiklijavau ant kojų pleistrus . Namus pasiekėme be nuotykių.

Kelionė į Maskvą

Atėjo laukta diena, o tiksliau naktis, kai turėjome išskristi į Maskvą.
1:20  Vladikas pasiemė mus iš namų ir važiavome į Vilniaus oro uostą. Mane kaip visad mašinoje užliuliavo ir kelionės metu užmigau. Nepastebimai atvykome į Vilnių, atsisveikinome su Vladiku ir ėjome ieškoti vietos prisėsti, kadangi turėjome dar daug laiko iki skrydžio. Kadangi paskutinį kartą iš Vilniaus skridau turbūt 2009metais, nuo to laiko šis bei tas pasikeitė. Pvz. tai, kad pirmame aukšte nebestovi kėdės. Damn. Visgi pamatėme, kad dabar visi sėdi antrame aukšte tad lipome tenai. Taip, lipome, nes nepastebėjome, kad egzistuoja toks dalykas  kaip liftas. Garis prigulė ir kurį liką snaudė, o aš klausiausi muzikos. Praėjus kelioms valandoms, leidomės žemyn. Atidavę bagažą, praėję kontrolės postus, laukėme lėktuvo. Už lango jau buvo matyti kaip kyla saulė.
  Lėktuvas buvo pustuščias, už mūsų sėdėjo šeima su mažais vaikais, o tai reiškė, kad vargu ar skrisime tyloje ir ramybėje. Taigi, neiškentėję persėdome į priekines vietas. Vėliau gavome saldžius pusryčius, užkandome ir neilgai trukus atskridome  į Maskvą. 
 Čia ir prasidėjo mūsų ilgą kelionė į Olios (mamos draugės, kuri turėjo mus priimti) namus. Pirmoji užduotis buvo nusigauti nuo oro uosto į Maskvos centrą. Paklausę darbuotojų kaip nusigauti iki centro jie pasiūlė traukinį. Išėjome iš oro uosto, pasižvalgėm, grįžom atgal. Pakilome į kažkurį oro uosto aukštą. Garis nuėjo ieškoti informacijos, o aš likau laukti. Po kiek laiko grįžęs, pasakė, kad važiuosim autobusu, nes taip pigiau. Tad vėl nusileidome ir laukėme autobuso. Sulaukus autobuso, aš nė negalėjau įsivaizduoti kaip ilgai mes važiuosime į centrą. Visą kelią važiave autobusu, grožėjomės gyvenamaisiais nameliais, darželiais . Papuolę į kamštį stebėjome kaip dulkėtais šaligatviais ir kelkraščiais važiuoja kažkur skubantys vairuotojai. Pasiekę galutinę stotelę išlipome ir ėjome link metro. Maskvos metro itin pritaikytas sportiškiems turistams, turiu omenyje, kad priėjus laiptus jums teks pakilnoti savo lagaminus, nes nei lifto, nei nusileidimo, pakilimo kalnelių-takelių nėra. Paguoda viena,  nors Maskvos metro gan gilus, palyginus su Europos šalių, jums neteks lipti, tą ilgą kelią žemyn, laiptais, eskalatoriai ten yra. 
 Pasiekę savo stotelę-išlipome ir ėjome požeminiu tuneliu, ieškoti išėjimo prie savo tramvajų-troleibusų stotelės. Gan greitai radė išėjimą, pakilome į dienos šviesą. Ten įlipome į tinkantį troleibusą, nusipirkome bilietą ir.. laukėmekol kas padės jį atžymėti . Kadangi troleibusuose įvesta tokia sistema: pirmiausia  reikia įdėti bilietą į komposterį, palaukti kada užsidegs žalia švieselė ir tada vartai atsidaro . Taip, vartai, lyg eitum į muziejų.
 Išlipus, Garis paklausė koks namo numers. Aš žinoma sumaišiau numerį ir mes perėjome ne į tą gatvės pusę, paklaidžiojome, supratome, kad kažkas čia ne taip, reikamo buto nėra, tada atsiverčiau užrašų knygelę pasitikslinti koks namo numeris. Priėjus prie pastato durų, suvedžiau ilgą kodą ir durys atsidarė.  Prieš mus išdygo dar viena eilė laiptų, o pakilus jais ,toliau kilome liftu. Viršuje, paskambinus į buto duris, išvydome besišypsančią Olę. Pasiekėme jos namus apie 11:30.
  Kiek atsiputę, papusryčiavę antrą kartą,  nusprendėme nesedėti namie, o keliauti į miestą, o tiksliau į Raudonąją aikštę. Čia jau viskas vyko sklandžiai. Tuo pačiu maršutu, kuriuo atvykome, keliavome atgal link metro. Išlipome prie Didžiojo teatro ir čia bandžiau susioerntuoti į kurią pusę eiti. Šįkart nesuklydau, ėjome tinkamu keliu. Artėjant Raudonosios aikštės, pamatėme daug karinių mašinų kaip vėliau paaiškėjo tądien buvo VDV diena  tad tiek milicininkų, tiek desantininkų buvo pilnas miestas.
  Pirmiausia atėjome į Raudonąją aikštę, arčiau krantinės vyko kažkoks koncertas, bet kadangi teritoija buvo atitverta ir ten stovėjo milicininkas -neėjome. Įsiamžinę aikštėje, nuėjome į Gum'ą. Gumas- tai kaip bet kuri brangi parduotuvė, po kurią vaikštai kaip galerijos ar muziejaus lankytojas, žiūri į prekes kaip į eksponatus, nes kainos kosminės ir vargu ar randi ką nusipirkti.
 Apėję Gum'ą keliavome link Aleksandro sodo. Kadangi buvo ganėtinai karšta, žmonės pliuškenosi  fontanuose.
 Kadangi nežinojome kur yra Arbatas, Garis nuėjo paklausti gatvėje stovinčio milicininko. Gavę atsakymą patraukėme jo link. Ir tiesą sakant maniau, išvysti kažką įspūdingesnio. Pirma, kad ten buvo nežmoniškai daug žmonių. Antrą, mes užėjome į kavinę, tokio tipo kaip Delano ir labai neskaniai pavalgėme.
Paskutinė dienos stotelė buvo Gorkio parkas. Kadangi dar iki kelionės buvau prisižiūrėjus internete parko nuotraukų, norėjau ten pasivaikščioti. Teko ir vėl važiuoti metro. Bet vertėjo aplankyti Gorkio parką, nes iš ten atsiveria gražus krantinės vaizdas, kurį aš žinoma įamžinau.

Belgija. Antra diena Briuselyje

Atsikėlėme anksti ryte, nes buvome suplanavę per dieną  pamatyti kuo daugiau, nors už lango buvo apsiniaukę ir lijo. Boria važiavo į darbą tad pamėtėjo mus ligi centro. Planavome pamatyti centro aikštę tad reikėjo pavažiuoti autobusu.
 Atvažiavus, užėjome į kavinuke ant kampo kur buvo prekiaujama belgų vafliais. Garis atsisakė tad aš valgiau viena . Pasiėmiau vaflį su šokoladu ir  bananais ir visa išsimozojau. Gerai, kad lijo, apsipaišius veidą šokoladu galėjau lengvai nuplauti tą šedevrą lietaus lašais.

Belgija. Atvykome į Briuselį

Anksti ryte išskridome iš Kauno oro uosto į Belgiją. Pasiekę miestą pavadinimu Charleroi keliavome įsigyti traukinio bilietus į Briuselį. Mums pasisekė bilietams buvo teikiama vasaros nuolaida tad sutaupėme. Pasiekę Briuselį ėjome pasivaikščioti po centrą bei paieškoti vietos užkasti. Į pagalbą pasitelkėm GPS  navigacinę įrangą, o kadangi buvom "šauniai" ją įvaldę, smagiai pavaikščiojome ratais. Galiausiai suradome greito maisto restoraną.

Šv. Mykolo ir Šv.Gudulės katedra ir pusryčiai-pietūs. Tik Garis nuėjo pasiimti gėrimų, kai prie manęs priėjo moteris su vaiku ant rankų, prašydama pinigų.

Sankt Peterburgas. Kelionė eina į pabaigą.

Ką veikėm per paskutiniąsias dienas, nelabai ir prisimenu. Kaip bebūtų kvaila, nesinorėjo net iš autobuso lipti ir viskas dėl sugedusio fotiko. Paskutinėmis  dienomis aplankėme laivą "Aurorą", netoliese esantį Petro laikinąjį namą, dar kartą pasivaikščiojome po centrą ,plaukėm Nevos upe, koncertavome, lankėmės paskutiniuosiuose festivalio koncertuose bei festivalio organizuotoje vakaronėje į kurią sugužėjo didžioji dalis chorų.

Sankt Peterburgas. Peterhofas

 Iš pačio ryto keliavome į Peterhofą.

Sankt Peterburgas. Puškinas

Atsikėlę anksti ryte ir papusryčiavę, 9val. iškeliavome autobusu į Puškiną. Ten aplankėme Jekaterinos dvarą, parką.

Jekaterinos dvaras 1744-1756m.