Montserato vienuolynas & Koncertas

Ryte išsiruošėme į Montserato vienuolyną. Važiavome siauru, vingiuotu keliuku į kalną. Priešinga eismo juosta važiuojančio transporto beveik nepasitaikė tad gan greitai užkilome į kalną. Išlipę iš autobuso pastebėjome, kad lauke nekaršta ir užsimetė striukas, o aš šiuo klausimu neskubėjau, nes masčiau, ką ir kaip pirmiausia nufotografuoti. Visi ėjome link Montserato vienuolyno, tikėjomės išgirsti nuostabųjų Montserato vienuolyno berniukų chorą. Įėję į vidinį kiemelį atsistojome aplink išpaišytą ant grindų skritulį ir iškėlę į viršų rankas, sėmėmės teigiamos energijos. Turbūt kiti turistai išvydę mūsų apeigas pagalvojo, kas čia per sekta. Kai kurie iš mūsų pradėjo niūniuoti dainą "Silence my soul" ir kilo mintis ją čia padainuoti. Mums neįpusėjus, Raimundas pasakė, kad dabar bazilikoje  vyksta mišios ir galime eiti vidun ir paklausyti choro.  Įėjus vidun, pamatėme kerinčio grožio altorių šviečiantį auksu iš toli ir minę žmonių. Vos man pakėlus fotoaparatą buvo pasakyta nefotografuoti. Uždainavo choras, bet iš balsų buvo aišku, kad ne berniukų, o greičiau jaunuolių ar net vyrų.  Nusprendžiau išeiti iš bažnyčios, nes  nemačiau tikslo stovėti ir klausytis mišių ispaniškai. 
  Jaunimui išėjus patraukėme link funikulieriaus, kuris veža į kalno viršų. Mat norėjome patyti vaizdą iš viršaus. Už bilietą pirmyn-atgal teko suploti 8,15eurų, kai vėliau paaiškėjo jis man būtų kainavęs pigiau, jei būčiau ankščiau pastebėjus, kad studentams taikoma nuolaida. Funikulierius nevažiuoja pagal Aleksoto funikulieriaus sistemą- sulauki bent vieno keleivio ir važiuoji, čia yra nustatytos tam tikros valandos ir minutės, kada funikulierius išvažiuoja. Tad teko palaukti. Per tą laiką priėjo gana daug turistų. Pagaliau galėjome lipti į funikulierių. Labai nustebome, kai mums dar neatsistojus nuo kėdžių ,turistai laukė kol mes pirmi įlipsime į funikulierių, mintyje turėdami, kad "Mes matėme- jūs pirmi atėjote".  Sulipę į funikulierių, kilome itin stačiu kalnu. Prieš tai net susimastėme "Negi važiuosime vos ne 90 laipsnių kampu?" . Bet suprantama, kad viskas suprojektuota taip, kad net nepajauti to statumo.

Park Güel & Muzikinis fontanas

Antrą dieną mus pasitiko lietingas oras. Pirmąją ekskursijos dalį važinėjome autobusu po Barceloną ir tik trumpam išlipdavome pafotografuoti, o taip norėjau nueiti arčiau vandens. Akies kraštelių žvilgtelėje į pakrantę , dar kartą važiavome žiūrėti Sagrados Familios, nes vakar nevisi choristai prie jos buvo.  Kadangi Raimundas prieš lipant iš autobuso perspėjo, kad tik apeisim ją , mes su Julija nusprendėme, kad nėra tikslo tada ten eiti. Todėl kiek pastovėjusios grynama ore, lipome į autobusą ir laukėme choristų. Visiems susirinkus važiavome į Guel parką.

Stovint prie autobuso mano dėmesį patraukė šie medeliai

Figueres miestas & La Pedrera

Į Barceloną atvykome naktį. Oro uoste mus pasitiko mūsų gidas ir visos kelionės globėjas Raimundas. Sulaukę visų choristų ėjome link mums užsakyto autobuso. Susidėję lagaminus, keliavome į hostelį "Barcelona". Vos pajudėjus susidūrėme su katalonijos ir ispanijos policija . Nesupratome, kas ten įvyko, bet autobusui teko trumpam sustoti. Neilgai trukus pajudėjome. Atvažiavę į hostelį, kiekvienas gavome po žemėlapį, kad žinotume kaip nusigauti nuo hostelio į centrą ir atgal. Jau kelionės metu, choro prezidentas Antanas paskirstė kas su kuo gyvens, žinoma kiekvieno atsiklausęs ar jį tenkina tas variantas. Taigi beliko tik  gauti raktus.  Mūsų kompanija : Olga, Julija, Virginija ir aš įsikūrėme antrame aukšte. Vaikinai -kambaryje virš mūsų. Ne, mums net tikrinti nereikėjo, kadangi kai kurių kambarių langai išeina į keturkampę lauko erdvę, kuroje sukabinti kondicionieriai. Tad atidares langą gali girdėti ir net matyti ką veikia tavo kaimynas. O Antano ir Osvaldo neįmanoma negirdėti.
  Visos buvom pavargusios tad ėjo miegot. Įlindusi į savo lagaminą pamačiau, kad pamiršau pasiimti pižamą tad teko miegoti su maike .
 Anksti ryte atsikėlę, leidomės žemyn pusryčiauti. Pusryčiai man labai patiko, nes didžiąją dalį sudarė įvairios bandelės, pyragėliai, jogurtai, vaisiai, sultys, kava su pienu- žodžiu viskas ką aš valgau.
Po pusryčių  važiavome į Figueres miestelį, o tiksliau į S.Dali muziejų. Atvykę pirmiausiai aplankėme šalimais esančią bažnyčia, o po to ėjome į muziejų. Muziejus ištiesu įspūdingas savo kontrastingais paveikslais. Neįtikėtina, kad tai vieno žmogaus paveikslai. Originalūs ir jo baldai, skulptūros, aukso dirbiniai.
Muziejų apėjau gan greitai, bet iki sutartos susitikimo valandos dar buvo laiko tad dar kartą perėjau kai kurias sales. Visi rinkomės prie bažnyčios ir kartu ėjome link autobuso, kuris turėjo mus nuvežti į kavinę, kurioje pietavome. Patiekalus buvome jau išsirinkę iki kelionės ir pateikę Raimundui tad atėjos beliko laukti, kada viskas bus atnešta. Ant stalų jau stovėjo bandelės su kuriomis nežinojom ką daryti, kada valgyti tad kol padavėjai neatnešė maisto beveik niekas jų ir nelietė. Buvo atneštas vanduo ir vynas. O netrukus ir patiekalai. Didelė dalis užsisakė katalonietiškas salotas, o desertui  kremą, kurį rekomendavo paragauti Raimundas. 

Prisikėlimo bažnyčia & Skrydis namo

Paskutiniąją dieną aplankėme Prisikėlimo bažnyčią . Bilietas kainavo 150 rublių. Atrodytų brangu kaip už pasivaikščiojimą po bažnyčią, bet išaiškėjo, kad reikėjo palaukti 5min ir pasirodė gidė, kuri išsamiai papasakojo apie bažnyčios istoriją, statybas, mozaikas ir pan. dalykus. Tad buvo verta apsilankyti.
Vakare skridome namo per Rygą. Garis Peterburgo oro uoste nusipirko Mojito bonką, kurią iš jo atėmė Latvijos oro uoste, kadangi ne iš ES šalių vežtis rankiniame bagaže alkoholio negalima.

Grand maketas -Rusija & Tiltai

 Važiavome į mokyklą, pakoncertuoti tetai, o po to keliavome žiūrėti į Rusijos grand maketo. Atvažiavę užsukome pirmai į jų valgyklą. Aš kaip visada užsisakiau lietinį ir žinote, būtent ten gaminami skaniausi lietiniai, tikri naminiai lietiniai. Einant koridoriumi  link maketo, per stiklinę užtvarą, galėjome stebėti  kaip dirba jo kūrėjai. Makete pavaizduoti įvairūs Rusijos miestai, jų žinomi statiniai ir objektai . Maketui gyvybės įneša žmogeliukų, gyvūnų figūros, transporto modeliukai, kai kurie jų net juda.
 Grįžę namo ilsėjomės. Visą savaitę būdami Peterburge, į miesto centrą važiuodavome metro, autobusu arba mašina.  Nuolat eidavome į muziejus, galerijas, koncertus ir labai mažai skyrėm laiko pačiam pasivaikščiojimui po miestą. Tad šįvakarą išėjau į miestą viena. Ir labai nustebau sužinojus kaip arti mes gyvenome centro. Oras buvo pasakiškas. Aikštėje prie Ermitažo fotografavosi žmonės.  Pakrantėse vaikščiojo turistai, čia pat sedėjo žvejai ir vienišos sielos stebinčios besileidžiančią saulę.
 Naktį su Gariu išėjome pasigrožėti  tiltais.

Vandens muziejus & Spektaklis "Otelas"

Vandens muziejuje nusprendėme aplankyti istorinę ekspoziciją muziejaus, kuri studentams kainuoja tik 50 rublių ir seansą apie įvairias vandens formas, jo galybę. Pastarasis kainavo gerokai brangiau -120 rublių, jį vedė gidė. Tad pradžioje, įsitaisė ant minkštų pagalvėlių,  prieš didžiulį ekraną, žiūrėjome  trumpą filmą apie vandenį, kuriame atsispindėjo tiek jo nauda, tiek žala. Vėliau buvo aptarinėjami muziejaus eksponatai, vėl rodomi trumpi filmukai. Antroje ekskursijos dalyje galutinai atsijungiau ir mano galva nebepriimė jokios infomarcijos, Tiesiog fotografavau.
 Vėliau ėjome į muziejų, kuriame taip pat atsirinkinėjau, kas man įdomu o kas nelabai. Mano dėmesį patraukė XXa. vandens filtravimo būdai chloru ir ozonu, kadangi 1908m. įsisiautėjo choleros epidemija mieste, tad valdžia griebėsi ekstremalių priemonių.  Vėliau miesto seimo buvo nutarta pastatyti didžiausią Europoje  filtroozono stotį. Muziejuje iškabintos lentelės kaip kiekvienu periodu (1863-1913) kito vandens kainos Peterburge, kokios kainos buvo kituose miestuose.
 Vakare ėjome į spektaklį "Otelas", kuris vyko jaunimo teatre. Prisipažinsiu, pirmoje dalyje galvojau, kaip neužmigti. Kita problema- niekaip negalėjau atgaminti siužeto. Svarbiausia specialiai nusipirkome programėlę, kad paskaityti siužeta,  o joje buvo surašytos tik aktorių ir kitų prisidėjusių prie spektaklio pavardės. Per pertrauką išėjome įkvėpti gryno oro, nes patalpoje nebuvo kuo kvėpuoti. Prieš antrą dalį, į burną įsimečiau kramtomosios gumos, tikėdamasi kad šįkart neužmigsiu. Ir tai suveikė. Visą antrą dalį žiūrėjau labai įdėmiai. Spektaklis man patiko. Otelo šokio epizodas priminė sceną iš rusų filmo "Ne skažu". Mąstau, gal reiktų dažniau užsukti į dramos teatrą.. 

Ermitažas

Ketvirtąją dieną Peterburge ilsėjomės nuo muziejų ir galerijų. Ryte nuvažiavome į mokyklą, ten dirba Gario teta. Apsitvarkėme jos klasėje: palaistėm geles, pajungėm vaizdo aparatūrą. Išėję, ėjome į kepyklėlę. Ten užsisakėme krūvą bandelių ir arbatos. Sočiai pavalgę važiavome į koncertą pavadinimu "Džiazas kviečia klasiką", kuris vyko "Dom Kočnevoi". Prieš koncertą, vyko nuobodi ekskursiją, kurios metu, gidė monotonišku balsu pasakojo apie namo istoriją, jos savininkus. Pastatas neitin gerai prižiūrėtas: sienų dažai nutrupėję, parketas taip pat senas. Etc...Atsisędome pačiame priekyje. Koncertų salėje pasirodė mecosopranas Galina Sidorenko ir  pianistas Sergei Forostianyi. Atlikėjai ne pirmos jaunystės. Koncerto metu skambėjo didelė dalis man žinomų  džiazo kūrinių, Ellos Fitzgerald epochos. Ir jie buvo atliekami mano manymu pernelyg dramatiškai, norėjosi skaidraus, švelnaus garso. Todėl manau tą vakarą "klasika neprisikvietė džiazo"..
 Sekančią dieną įkalbėjome Gari važiuoti į Ermitažą. Ir visai nesigailiu, kad važiavau. Įsitikinau, kad praeitą kelionę, nepamačiau nei pusės Ermitažo salių. Ermitaže taip pat vyko faina ispanų  architekto Santiago Calatrava parodą, kurioje buvo išstatyta gausybė jo maketų.
 Kas mane labiausiai nustebino tai, kad turint ISIC kortelę už bilietą į Ermitažą mokėti nereikia, tiesa teko pakloti 200 rublių leidimui fotografuoti, kurio galėjau ir nepirkti, nes turistų tokia gausa, kad nieks netikrina ar turi leidimą ar ne.
 Dabar net susimačiau.. įdomu, kiek iš viso žmonių dirba Ermitaže. Turbūt vien prižiūrėtojų šimtas. Beje prižiūrėtojos labai skirtingos. Pateiksiu pavyzdį. Nuėję į salę, kur pakabintas K.Malėvičiaus "Juodas kvadratas", Garis ir Irina, panoro nusifotografuoti ir mes pradėjome jį analizuoti. Netrukus prie mūsų priėjo stamboka, bet daili moteriškė-prižiūrėtoja, kuri pradėjo pasakoti apie paveikslą, jo idėją ir pan. Tuo tarpu, kai nuėjome į kinų ar japonų salę ir kažko nesupratę pasiteiravome pas prižiūrėtoją tos salės ji mums atkirto, kad ji nežino, kad jos darbas stovėti ir prižiūrėti šią salę ir jai visai nerūpi visos tos keverzonės, toliau pradėjo dėstyti kokius mokslus ji baigus (kažkas susiję su technika) ir mes palinksėję galvomis išėjome. Tai keista, aš kažkodėl buvau įsitikinus, kad žmonės nors truputį yra žingeidūs ir nusimano apie tai ką  saugo.
 Iš Ermitažo išėjome kiek pavargę, bet pakilios nuotaikos. (bent jau aš).
Vakarop važiavome pas Irinos draugę, kuri gyvena atokiau nuo miesto centro. Privažiavus, pamačiau,  ~25 aukštų butus. Pamačius tokius pastatus, visad pagalvoju, o ką daryti jei liftas sugedęs?  Ačiū Dievui, šįkart jis veikė. Draugė, buvo neseniai persikrausčius tad bute vyko remontas. Ką galiu pasakyti, butas palyginus didelis, neblogai įrengtas, bet nenorėčiau tokiame gyventi. Užtenka pažiūrėti pro langą. Vaizdas neįkvepia.

P.Pikaso keramika, Vallauris,1950m. N.P.Leže dovana 1976m.

Šiuolaikinio meno galerija-muziejus "Erarta" & Elektrinio transporto muziejus

Prisimenu 9-10 klasėje auklėtoja su dailės-ekonomikos mokytoja nusivedė mūsų klasę  į Kauno meno galeriją. Ten vyko kažkokia šiuolaikinio meno paroda. Man ji neitin patiko, nelabai ir supratau tas keverzones -"tą meną". Tais pačiais metais ėjau į muzikinį festivalį "Iš arti" , kur buvo atliekami šiuolaikiniai kompozitorių kūriniai. Vėlgi, kai kurie jų man patiko, kiti atrodė absurdiški. Ir tik po ilgų metų lankymosi, klausymosi, stebėjimo šiuolaikinio meno aš pradėjau priimti jį kaip normalų reškinį, kuris turi savo idėją, neša kažkokią žinią arba tiesiog emocionaliai tave paveikia.
  "Erarta" galerijoje nebuvo itin keistų, neiprastų paveikslų ar meno instaliacijų, bet ten buvo daug skirtingų dailininkų darbų, kuriuose galėjai įžvelgti tai kas jiems aktualu. Vieni labiau linkę į primitivizmą, kiti- fantastiką, treti-realybę, istoriją.
 Galerijoje taip pat galima buvo išvysti trumpametražius filmus, kuriuose atsispindėjo kai kurių kabančių galerijoje paveikslų idėja, pagrindinė mintis. Vienas tokių buvo Sergėjaus Šnurovo darbas "Marškiniai".Aš net nežinau ar jis yra nutapęs daugiau paveikslų, kadangi jis yra kompozitorius ir dainininkas.  Filme buvo rodomi nupiešti geltoni marškiniai, kurie įvertinti 100$ , bet nupiešus etiketę D&G kaina išaugo iki 1000$ , o prirašius autoriaus pavardę pakilo iki 10,000$.
 Tamsus kambarys su permatomais burbulais gali daugelį  nuvilti (kad į jį įeiti, reikia mokėti papildomai), iš pirmo žvilgsnio tu matai tik iškabintus burbulus, o po jais, veidrodį. Kiek pasivaikščiojęs, bandai tame įžvelgti kažką įdomaus. Asmeniškai man tai buvo lyg nirimas į gilų vandenyną.
 Išėję iš galerijos keliavome į netoliese esantį elektrinio transporto muziejų. Atėję, skelbimų lentoje pamatėme, kad lankytojai  priimami tam tikru laiku ir įleidžiami atėjus gidui.  Turėjome maždaug 30min laisvo laiko, todėl nuėjome iki šalimais esančios kavinės. Grįžę, sulaukėme gidės ir įėjome į muziejų.  Manau, jeigu gidės nebūtų, nė vienam iš mūsų (gal tik išskyrus vyrus) muziejus nepatikų. Bet mums labai pasisekė, nes turėjome nuostabią gidę, kuri nors ir kalbėjo greitakalbe, labai išsamiai ir įdomiai papasakojo apie stovinčius muziejuje tramvajus ir troleibusus. Visą pasakojimo laikotarpį jaučiaus lyg keliaučiau laiko mašina.
 Atėjus vakarui, kartu su Gariu važiavome į teatrą, žiūrėti baleto "Gulbių ežeras". Turint omenyje, kad bilietai į teatrus, koncetus Rusijoje brangūs, o ir  sedėjome gan gerose vietose , bilietas kainavo tik 900rublių. Bet baletas man nepatiko, nors turbūt vasarą galima ir nesitikėti pamatyti gerą koncertą ar spektaklį.