Prisikėlimo bažnyčia & Skrydis namo

Paskutiniąją dieną aplankėme Prisikėlimo bažnyčią . Bilietas kainavo 150 rublių. Atrodytų brangu kaip už pasivaikščiojimą po bažnyčią, bet išaiškėjo, kad reikėjo palaukti 5min ir pasirodė gidė, kuri išsamiai papasakojo apie bažnyčios istoriją, statybas, mozaikas ir pan. dalykus. Tad buvo verta apsilankyti.
Vakare skridome namo per Rygą. Garis Peterburgo oro uoste nusipirko Mojito bonką, kurią iš jo atėmė Latvijos oro uoste, kadangi ne iš ES šalių vežtis rankiniame bagaže alkoholio negalima.

Grand maketas -Rusija & Tiltai

 Važiavome į mokyklą, pakoncertuoti tetai, o po to keliavome žiūrėti į Rusijos grand maketo. Atvažiavę užsukome pirmai į jų valgyklą. Aš kaip visada užsisakiau lietinį ir žinote, būtent ten gaminami skaniausi lietiniai, tikri naminiai lietiniai. Einant koridoriumi  link maketo, per stiklinę užtvarą, galėjome stebėti  kaip dirba jo kūrėjai. Makete pavaizduoti įvairūs Rusijos miestai, jų žinomi statiniai ir objektai . Maketui gyvybės įneša žmogeliukų, gyvūnų figūros, transporto modeliukai, kai kurie jų net juda.
 Grįžę namo ilsėjomės. Visą savaitę būdami Peterburge, į miesto centrą važiuodavome metro, autobusu arba mašina.  Nuolat eidavome į muziejus, galerijas, koncertus ir labai mažai skyrėm laiko pačiam pasivaikščiojimui po miestą. Tad šįvakarą išėjau į miestą viena. Ir labai nustebau sužinojus kaip arti mes gyvenome centro. Oras buvo pasakiškas. Aikštėje prie Ermitažo fotografavosi žmonės.  Pakrantėse vaikščiojo turistai, čia pat sedėjo žvejai ir vienišos sielos stebinčios besileidžiančią saulę.
 Naktį su Gariu išėjome pasigrožėti  tiltais.

Vandens muziejus & Spektaklis "Otelas"

Vandens muziejuje nusprendėme aplankyti istorinę ekspoziciją muziejaus, kuri studentams kainuoja tik 50 rublių ir seansą apie įvairias vandens formas, jo galybę. Pastarasis kainavo gerokai brangiau -120 rublių, jį vedė gidė. Tad pradžioje, įsitaisė ant minkštų pagalvėlių,  prieš didžiulį ekraną, žiūrėjome  trumpą filmą apie vandenį, kuriame atsispindėjo tiek jo nauda, tiek žala. Vėliau buvo aptarinėjami muziejaus eksponatai, vėl rodomi trumpi filmukai. Antroje ekskursijos dalyje galutinai atsijungiau ir mano galva nebepriimė jokios infomarcijos, Tiesiog fotografavau.
 Vėliau ėjome į muziejų, kuriame taip pat atsirinkinėjau, kas man įdomu o kas nelabai. Mano dėmesį patraukė XXa. vandens filtravimo būdai chloru ir ozonu, kadangi 1908m. įsisiautėjo choleros epidemija mieste, tad valdžia griebėsi ekstremalių priemonių.  Vėliau miesto seimo buvo nutarta pastatyti didžiausią Europoje  filtroozono stotį. Muziejuje iškabintos lentelės kaip kiekvienu periodu (1863-1913) kito vandens kainos Peterburge, kokios kainos buvo kituose miestuose.
 Vakare ėjome į spektaklį "Otelas", kuris vyko jaunimo teatre. Prisipažinsiu, pirmoje dalyje galvojau, kaip neužmigti. Kita problema- niekaip negalėjau atgaminti siužeto. Svarbiausia specialiai nusipirkome programėlę, kad paskaityti siužeta,  o joje buvo surašytos tik aktorių ir kitų prisidėjusių prie spektaklio pavardės. Per pertrauką išėjome įkvėpti gryno oro, nes patalpoje nebuvo kuo kvėpuoti. Prieš antrą dalį, į burną įsimečiau kramtomosios gumos, tikėdamasi kad šįkart neužmigsiu. Ir tai suveikė. Visą antrą dalį žiūrėjau labai įdėmiai. Spektaklis man patiko. Otelo šokio epizodas priminė sceną iš rusų filmo "Ne skažu". Mąstau, gal reiktų dažniau užsukti į dramos teatrą.. 

Ermitažas

Ketvirtąją dieną Peterburge ilsėjomės nuo muziejų ir galerijų. Ryte nuvažiavome į mokyklą, ten dirba Gario teta. Apsitvarkėme jos klasėje: palaistėm geles, pajungėm vaizdo aparatūrą. Išėję, ėjome į kepyklėlę. Ten užsisakėme krūvą bandelių ir arbatos. Sočiai pavalgę važiavome į koncertą pavadinimu "Džiazas kviečia klasiką", kuris vyko "Dom Kočnevoi". Prieš koncertą, vyko nuobodi ekskursiją, kurios metu, gidė monotonišku balsu pasakojo apie namo istoriją, jos savininkus. Pastatas neitin gerai prižiūrėtas: sienų dažai nutrupėję, parketas taip pat senas. Etc...Atsisędome pačiame priekyje. Koncertų salėje pasirodė mecosopranas Galina Sidorenko ir  pianistas Sergei Forostianyi. Atlikėjai ne pirmos jaunystės. Koncerto metu skambėjo didelė dalis man žinomų  džiazo kūrinių, Ellos Fitzgerald epochos. Ir jie buvo atliekami mano manymu pernelyg dramatiškai, norėjosi skaidraus, švelnaus garso. Todėl manau tą vakarą "klasika neprisikvietė džiazo"..
 Sekančią dieną įkalbėjome Gari važiuoti į Ermitažą. Ir visai nesigailiu, kad važiavau. Įsitikinau, kad praeitą kelionę, nepamačiau nei pusės Ermitažo salių. Ermitaže taip pat vyko faina ispanų  architekto Santiago Calatrava parodą, kurioje buvo išstatyta gausybė jo maketų.
 Kas mane labiausiai nustebino tai, kad turint ISIC kortelę už bilietą į Ermitažą mokėti nereikia, tiesa teko pakloti 200 rublių leidimui fotografuoti, kurio galėjau ir nepirkti, nes turistų tokia gausa, kad nieks netikrina ar turi leidimą ar ne.
 Dabar net susimačiau.. įdomu, kiek iš viso žmonių dirba Ermitaže. Turbūt vien prižiūrėtojų šimtas. Beje prižiūrėtojos labai skirtingos. Pateiksiu pavyzdį. Nuėję į salę, kur pakabintas K.Malėvičiaus "Juodas kvadratas", Garis ir Irina, panoro nusifotografuoti ir mes pradėjome jį analizuoti. Netrukus prie mūsų priėjo stamboka, bet daili moteriškė-prižiūrėtoja, kuri pradėjo pasakoti apie paveikslą, jo idėją ir pan. Tuo tarpu, kai nuėjome į kinų ar japonų salę ir kažko nesupratę pasiteiravome pas prižiūrėtoją tos salės ji mums atkirto, kad ji nežino, kad jos darbas stovėti ir prižiūrėti šią salę ir jai visai nerūpi visos tos keverzonės, toliau pradėjo dėstyti kokius mokslus ji baigus (kažkas susiję su technika) ir mes palinksėję galvomis išėjome. Tai keista, aš kažkodėl buvau įsitikinus, kad žmonės nors truputį yra žingeidūs ir nusimano apie tai ką  saugo.
 Iš Ermitažo išėjome kiek pavargę, bet pakilios nuotaikos. (bent jau aš).
Vakarop važiavome pas Irinos draugę, kuri gyvena atokiau nuo miesto centro. Privažiavus, pamačiau,  ~25 aukštų butus. Pamačius tokius pastatus, visad pagalvoju, o ką daryti jei liftas sugedęs?  Ačiū Dievui, šįkart jis veikė. Draugė, buvo neseniai persikrausčius tad bute vyko remontas. Ką galiu pasakyti, butas palyginus didelis, neblogai įrengtas, bet nenorėčiau tokiame gyventi. Užtenka pažiūrėti pro langą. Vaizdas neįkvepia.

P.Pikaso keramika, Vallauris,1950m. N.P.Leže dovana 1976m.

Šiuolaikinio meno galerija-muziejus "Erarta" & Elektrinio transporto muziejus

Prisimenu 9-10 klasėje auklėtoja su dailės-ekonomikos mokytoja nusivedė mūsų klasę  į Kauno meno galeriją. Ten vyko kažkokia šiuolaikinio meno paroda. Man ji neitin patiko, nelabai ir supratau tas keverzones -"tą meną". Tais pačiais metais ėjau į muzikinį festivalį "Iš arti" , kur buvo atliekami šiuolaikiniai kompozitorių kūriniai. Vėlgi, kai kurie jų man patiko, kiti atrodė absurdiški. Ir tik po ilgų metų lankymosi, klausymosi, stebėjimo šiuolaikinio meno aš pradėjau priimti jį kaip normalų reškinį, kuris turi savo idėją, neša kažkokią žinią arba tiesiog emocionaliai tave paveikia.
  "Erarta" galerijoje nebuvo itin keistų, neiprastų paveikslų ar meno instaliacijų, bet ten buvo daug skirtingų dailininkų darbų, kuriuose galėjai įžvelgti tai kas jiems aktualu. Vieni labiau linkę į primitivizmą, kiti- fantastiką, treti-realybę, istoriją.
 Galerijoje taip pat galima buvo išvysti trumpametražius filmus, kuriuose atsispindėjo kai kurių kabančių galerijoje paveikslų idėja, pagrindinė mintis. Vienas tokių buvo Sergėjaus Šnurovo darbas "Marškiniai".Aš net nežinau ar jis yra nutapęs daugiau paveikslų, kadangi jis yra kompozitorius ir dainininkas.  Filme buvo rodomi nupiešti geltoni marškiniai, kurie įvertinti 100$ , bet nupiešus etiketę D&G kaina išaugo iki 1000$ , o prirašius autoriaus pavardę pakilo iki 10,000$.
 Tamsus kambarys su permatomais burbulais gali daugelį  nuvilti (kad į jį įeiti, reikia mokėti papildomai), iš pirmo žvilgsnio tu matai tik iškabintus burbulus, o po jais, veidrodį. Kiek pasivaikščiojęs, bandai tame įžvelgti kažką įdomaus. Asmeniškai man tai buvo lyg nirimas į gilų vandenyną.
 Išėję iš galerijos keliavome į netoliese esantį elektrinio transporto muziejų. Atėję, skelbimų lentoje pamatėme, kad lankytojai  priimami tam tikru laiku ir įleidžiami atėjus gidui.  Turėjome maždaug 30min laisvo laiko, todėl nuėjome iki šalimais esančios kavinės. Grįžę, sulaukėme gidės ir įėjome į muziejų.  Manau, jeigu gidės nebūtų, nė vienam iš mūsų (gal tik išskyrus vyrus) muziejus nepatikų. Bet mums labai pasisekė, nes turėjome nuostabią gidę, kuri nors ir kalbėjo greitakalbe, labai išsamiai ir įdomiai papasakojo apie stovinčius muziejuje tramvajus ir troleibusus. Visą pasakojimo laikotarpį jaučiaus lyg keliaučiau laiko mašina.
 Atėjus vakarui, kartu su Gariu važiavome į teatrą, žiūrėti baleto "Gulbių ežeras". Turint omenyje, kad bilietai į teatrus, koncetus Rusijoje brangūs, o ir  sedėjome gan gerose vietose , bilietas kainavo tik 900rublių. Bet baletas man nepatiko, nors turbūt vasarą galima ir nesitikėti pamatyti gerą koncertą ar spektaklį.  

Kunstkamera & Pasivaikščiojimas po parką

Į Peterburgą atvykome, kai jau buvo sutemę. Oro uoste mus pasitiko Gario teta, kurios namuose ir apsistojome. Po kelionės buvome pavargę tad atvažiavę ėjome miegoti.
 Sekančią dieną ėjome į šalia namų esantį baseiną paplaukioti. Baseine neplaukiojau nuo septintos klasės. Mokyklos laikais ėjau į baseiną vien dėl stuburo gydymo. Tai visiškai man neteikė  jokio malonumo, nes po baseino su pusiau šlapiais plaukais tekdavo eiti į muzikos mokyklą, o ir plaukti ten niekas nemokino, visada plaukiojau su lentele. O ir įėjus į baseino pastatą, jausdavai stiprų chloro kvapą.  Tad prisiminimai apie baseiną išliko ne kokie. Bet šįkart visai smagiai pasiplaukiojom, tiesa, kiek pavargau.
Kadangi Rusijoje buvome jau šeštą dieną, ėjome užsiregistruoti. Irina, Gario teta, buvo iš anksto susitarus su darbuotoja iš registracijos punkto dėl mūsų vizito tad ilgai ten neužtrukome. Vėliau ėjome papietauti į čeburėkinę "Brynza". Kadangi aš valgiau tik močiutės čeburėkus ir tai tik saldžius, ne su mėsa, todėl užsisakiau salotas. Užkandę ruošėmės pasivaikščioti, bet deja mus užklupo lietus, todėl grįžome prie mašinos. Šeimyna prieš važiuojant namo, nusprendė patikrinti ar gerai pripūstos mašinos padangos tad ~25min laukiau kol jie patikrins, o tada jau grįžome namo.
  Antrąją dieną Peterburge oras nedžiugino. Išsiruošėme į Kunstkamerą. Prisimenu, kai buvome su Saluto choru Peterburge, mūsų jaunuolių grupė svarstė ar eiti, bet taip ir nenuėjome. Iš žmonių pasakojimų buvau susidarius nuomonę, kad ten be užkoncervuotų išsigimusių vaikų nėra ką žiūrėti ir kad pagrindinę muziejaus dalį būtent tai ir sudaro. Todėl tik atėjus į muziejų nustebau tai ką pamačiau. Didžiąją ekspozicijos dalį  sudarė įvairių genčių, tautų rūbai, papuošalai, instrumentai, buitiniai daiktai. Muziejus man neįtikėtinai patiko. Ir keista, kad šiais laikais, kai įvairūs informacijos šaltiniai prienami , tiek suaugę, tiek vaikai įdėmiai apžiūrinėjo anatominių retenybių ir anomalijų salės eksponatus.
 Išėję iš muziejaus pamatėme, kad stipriai lyja. Aš žinoma pradėjau burbėti, kodėl Garis nepasiemė skiečio ar lietpalčio, kadangi pati buvau pasiemus ir būtume galėję eiti, o ne sedėti ir laukti kol baigsis lietus. Kiek pastovėję lauke, grįžome vidun ir nuėjome į kavinę išgerti karštos arbatos. Vaikinas prie arbatos nupirko milžinišką spurgą, padengtą šokoladu (na žinot, kur amerikiečių policininkai ir Homeris mėgsta). Ją suvalgius mano nuotaika pasitaisė, o ir lietus baigėsi, todėl galėjome eiti į miestą. Deja  vėl pradėjo lyti, ir mano zomšiniai mokasinai peršlapo kiaurai. Perbėgę per parką, atsidurėme prie Isakijaus soboro, norėjome užeiti vidun, bet deja tą dieną jis nedirbo. Netrukus išlindo saulė, judėjome toliau. Aplankėme Kazanės soborą, vėliau pavaikščiojome po centrą, nusipirkome bilietus į baletą"Gulbių ežeras", spektaklį "Otelas" ir koncertą "Klasika kviečia džiazą" . Tiesa, eidami pro bilietų kasas, pamatėme  Luko Geniušo koncertinį plakatą.  Netikėta. Užėjome į parduotuvę, kuroje buvo neįprastas ženklas, leidžiantis fotografuoti. Eidami pamatėme iškaba "Šokolado muziejus", apsidžiaugėme radę dar vieną pramogą, bet neilgam. Pasirodo ten buvo tiesiog šokoladinių figūrėlų parduotuvė. Damn.. Prieš važiuojant namo, užsukome į kavinę papietaut.

Pirmoji diena Peterburge

Batai peršlapo kiaurai

Izmailovo kremlius

Kadangi praeitą kartą neradome Izmailovo kremliaus, nusprendėme paskutinę dieną Maskvoje skirti pasivaikščiojimui po šią pilaitę. Aš tiksliai nežinojau kas tai per vieta, tiesiog internete pamačiau nuotraukas ir panorau pamatyti. Įėjus vidun, pamatėme, kad žmonių beveik nėra, matyt lankomasi savaitgaliais. Vidinėje kremliaus teritorijoje stovėjo dailūs mediniai pastatai. Apėjus pusę teritorijos, sargybinis pamatęs, kad fotografuoju, paklausė ar turiu leidimą, atsakiau, kad ne, bet greitai išsiaiškinom, kad galiu jį įsigyti Degtinės muziejuje. Nuėjus ten, teko kelias minutes pastovėti ir palaukti kol kas nors ateis ir aptarnuas mus. Sulaukę sumokėjom 70 rublių  ir grįžome laukan. Nepraėjo ir 10 minučių, kai prie manęs priėjo kitas apsauginis, pasakęs, kad čia negalima fotografuoti, man atsakius, kad turiu leidimą jis pradėjo gilintis kur įsigjau ir gal teikčiausi jį parodyti, ką aš suprantama ir padariau. Pamatęs leidimą,  patenkintas nuėjo savais keliais. Apėję ratą aplink kremlių, ėjome link išėjimo per turgelį, kuriame išskyrus prekeivius ir mus daugiau nieko ir nebuvo.
 Iš Izmaliovo kremliaus pasukome į parką, kuriame jau lankėmės, tačiau šįkart pamatėme kitą parko dalį, civilizuotesnę. Man ypač patiko alėja, kurioje stuksojo aukšti didingi medžiai. Ilgai vaikščioję galiausiai priėjome savo namų gatvę, tiesą šįkart išlindome gerokai toliau namų, bet šiaip ar taip nebereikėjo važiuoti nei metro, nei troleibusu.  

Politechnikos muziejus & Moscow city

Ryte išvažiavome į Kremlių. Prie Kremliaus buvome ~13val, norėjome eiti į "Oružeinaja palata",  bet pažiūrėjome, kad artimiausias seansas  14:30. Tada nusprendėme eiti į Almazų fondą.   Kasose pasakė, kad bilietus galime įsigyti prie įėjimo tad ėjome link jo. Atėję sužinojome, kad  dabar pietų pertrauka ir Almazų fondas dirbs nuo 14val. Na ir nepasisekė. Nutarėme eiti į Politechnikos muziejų. Maskvos gyventojai ypatingi žmonės, paklausus kaip rasti vieną ar kitą objektą,  jie niekada nesugebės tau pasakyti kuria kyrptimi eiti, nes tikrų maskviečių su kiekviena diena vis mažiau, miestą užėmė aplinkinių miestų ir šalių gyventojai.  O gal tai visgi ne vienos  Maskvos, o visų sostinių problema?
  Keliskart perėję  "Novaja ploščad'" gatvę  (nors moteriška intuicija sakė, kad reikia eiti tą pačia gatvės puse, o nesimalti pirmyn-atgal) galiausiai pasiekėme tikslą.  Fotografavimas muziejuje kainavo 70 rublių. Įėjus į pirmąją salę, kur stovėjo senovinės mašinos, motociklai, dviračiai ir modeliukai, moteriškė prižiūrėjusi tą patalpą, pasakė, kad galima fotografuoti, filmuoti  eksponatus, bet tik neliesti. Ištiesu, kai kuriuose muziejuose jautiesi kaip laboratorijoje ar net kalėjime. Prisimenu, kai pirmą kartą su mama vaikščiojome po Oružeinaja palata ir ji palietė vieną iš eksponatų, norėdama sužinoti iš ko pagamintas. Kad jūs girdėtumėte, kokį triukšmą pakėlė prižiūrėtoja, ji dar ilgai vaikščiojo mums iš paskos, norėdama įsitikinti ar daugiau nieko neliesim. Bet grįžkime į Politechnikos muziejų. Pirmiausia ką galiu pasakyti tai labai didelis pastatas, kurį sudaro berods keturi aukštai. Pirmąjame aukšte, kaip minėjau, žiūrėjome transporto priemones. Toliau ėjome į labai įdomią ekspoziciją  "Triukšmo rekonstrukcija". Muziejaus lankytojai patys galėjo išstatytais prietaisais atkurti garsus, kurie buvo naudojami teatruose ir kino filmuose XXa. pirmojoje pusėje. Prie kiekvieno instrumento buvo iškabintos lentelės, kuriose paaiškinta kaip naudotis jais. Taip pat rodomas nebilusis kinas, pvz. šarvuotų karių kova kalavijais, važiuojančio tanko scena, žirgo jojimas ir pan.  Visų šių prietaisų kūrėjas aktorius V.A.Popov (1889–1968) .Šiais laikais tokiais prietaisais nei teatruose, nei kine nesinaudojama, juos pakeitė šiuolaikinės technologijos.
  Pažaidę, keliavome toliau. Apžiūrėjome senus fotoaparatus, telefonus, kompiuterius, vertingus akmenis ir iš jų pagamintus dirbinius. Negalvokite, kad tai viskas, ten buvo daug daugiau eksponatų tiesiog aš išvardijau tai kas man įdomu ir aktualu. Manau kiekvienas žmogus, kuris domisi istorija,  technikos evoliucija privalo apsilankyti šiame muziejuje.
 Viso muziejaus apeiti nesuspėjome, nes skubėjome grįžti prie Kremliaus. Deja grįžus prie įėjimo į Almazų fondą, mums pasakė, kad visi biietai išpirkti, todėl keliavome į Moscow city, kur turėjo vykti prancuziškos muzikos vakaras.
 Atvykę  į metro stotį pavadinimu "Vystavočnaja", kuri atidaryta 2005m.rugsėjį, pastebėjome, kad iš jos yra keli maršutai tad privalai žiūrėti į informacijos švieslentę, kad įsėstum į tau tinkančiu maršutu važiuojantį metro traukinį. Užkilę eskalatoriumi  pamatėme nuotraukų parodą tad nuėjome apžiūrėti. Paroda buvo susijusi su traukinių ir geležinkelių istorija. Pabaigus žiūrėti parodą, maniau išlysime į lauką, bet pasirodo metro sujungtas su prekybos ir pramogų centru. Kadangi iki vakaro koncerto turėjome daug laiko, nuėjome papietauti, o vėliau užlipome į centro viršutinį aukštą ir vaikščiojome po gigantiškų matrioškų formų skulptūrų parodą.  Leidžiantis žemyn išgirdome prancūziškas dainas ir supratome, kad koncertas prasideda. Nusileidę žemyn, įsitaisėme ant didelių apvalių pufų. Staiga prieš mane išdygo vyriškis su beretė ir pasakė, kad prekybos centro sąskaita  visą valandą pieš šaržus. Aš nespėjau tarti nė žodžio kai jis  jau sedėjo prieš mane su popieriaus albumu ir pridūrė, kad pirmąkart tenka piešti tokios simpatiškos panelės šaržą. Suprantama aplink pradėjo rinktis smalsi publika, stebinti dailininko procesą. Nupiešęs šaržą, dailininkas pasirašė ir padavė man savo šedevrą. Netrukus prie manęs priėjo jaunuolis, paklausęs ar ši paslauga nemokama. Taip prie dailininko pradėjo rinktis eilė norinčių nusipaveiklsuoti, o aš tik mintyse svarsčiau "Kaip gerai, kad aš buvau pirma ". Koncerto metu išgirdau daug girdėtų dainų ir vis masčiau "Kaip gaila, kad nemoku prancūzų kalbos". Vakarui neįpusėjus prasidėjo viktorina, kurios metu buvo užduodami klausimai susiję su Prancuzija. Kadangi aš nekokia tos šalies žinovė, perleidau tą garbę pasireikšti Gariui . Ir jam labai puikiai sekėsi. Pirmojoje viktorinoje jis buvo per plauką nuo sėkmės, o antrojoje tapo nugalėtoju . Labai didžiavausi savo vaikinu lyg būčiau pati laimėjus.
 Paskutinį  vakarą Maskvoje praleidome labai turiningai ir smagiai.

"Vėjas"

Varlės kvarksėjimo imitavimas